Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Už Ukrainą kovojantis rusų režisierius Kristianas Žeregi: „Kolorado vabalai bijo krapų“

Rusijos pilietis, kino režisierius, žurnalistas Kristianas Žeregi kreipėsi į Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, prašydamas Ukrainos pilietybės. Jo prašymas buvo patenkintas. Kristianas yra žinomo Moldovos kino režisieriaus Valerijaus Žeregi sūnus. Jis jau keletą metų gyvena Kijeve. Buvo sužeistas Maidane. Vasarą jis įstojo į savanorių batalioną „Kijevo Rusia“.
Kristianas Žeregi
Kristianas Žeregi

Pasak jo, Ukraina moka tą pačią kainą, kurią už išėjimą iš Rusijos įtakos zonos sumokėjo Gruzija ir Moldova. Nuo vienos atplėšta Abchazija ir Pietų Osetija, nuo kitos – Padniestrė. Jis prisimena Vladimiro Putino atėjimą į valdžią ir gali paaiškinti, kaip per 15 metų keitėsi Rusijos visuomenė. „Laisvoji Europa“ transliavo interviu su K.Žeregi.

– Dar būdamas vaikas tapote Vladimiro Putino atėjimo į valdžią ir šį procesą lydėjusio karo, daugiabučių sprogdinimo Maskvoje liudininku. Jūsų namuose taip pat ieškojo sprogmenų. Kaip prisimenate tuos laikus?

– 1999 m. man buvo 9 metai. Viskas vyko mūsų rajone. Puikiai prisimenu panikos ir įtarumo atmosferą. Žmonės buvo labai išgąsdinti.

Mano namas buvo evakuotas, naktį į lauką teko bėgti vienomis kojinėmis, su kitais vaikais valandas laukti tamsoje.

Prisimenu baimę, man tai padarė labai didelį įspūdį. Tai vienas iš veiksnių, suformavusių mano pasaulėžiūrą. Visada buvo klausiama to paties: kam tai buvo naudinga?

Tai buvo naudinga valstybei agresorei, kad būtų atitrauktas dėmesys nuo ekonominių problemų. Tam buvo naudojami teroristiniai aktai valstybės viduje. Daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, tačiau yra pagrindo susimąstyti.

– Nuo namų sprogdinimo Maskvoje prasidėjo putinizmo era ir jau tada intelektualai kalbėjo, kur tai veda. Bet daugelis jūsų amžiaus rusų ne tik nesipiktina žmogaus teisių suvaržymais, o svajoja grįžti į Sovietų Sąjungos sistemą, kai iš viso jokių laisvių nebuvo. Kaip jūs paaiškintumėte tokią paradoksalią situaciją?

– Aš gimiau 1990 m. V.Putino atėjimo į valdžia metu buvome pradinių klasių moksleiviai. Vėliau jaunystė, laikas stoti į aukštąsias mokyklas. Buvo sėjama visuotinė baimė – ksenofobija, netolerancija kitų tautybių žmonėms, baimė prieš pareigūnus, korupcijos, kaip gyvenimo normos, suvokimas.

Buvo rodoma, kad visi taip gyvena, o nenorintiems taip gyventi tiesiog reikia priprasti. Nereikia iškišti galvos virš lysvės, nes bus blogai. Pastaraisiais metais save parodžiusi karinė putiniška doktrina – tai galutinis masinės sąmonės virsmas, kuris prasidėjo dar 2000 m. Buvo kryptingai formuojamas griežto diktatoriaus poreikis.

– Tačiau jūs radote būdų priešintis ir jūsų pasaulėjauta išliko priešinga oficialiai propagandai. Kaip jums tai pavyko?

Nuo 2007 m. dirbau skirtinguose Rusijos televizijų kanaluose. Masinės sąmonės keitimo metodologija buvo aiški jau tada.

– Nuo 2007 m. dirbau skirtinguose Rusijos televizijų kanaluose. Masinės sąmonės keitimo metodologija buvo aiški jau tada.

Pastebėjau tendenciją – kai Maskvoje vyksta koks nors politinis kolapsas, kuriame nors iš Rusijos regionų staiga įvykdomas teroristinis aktas ar koks nors kitas tokio masto įvykis, kuris akimirksniu nukreipia visuomenės dėmesį.

europalibera.org nuotr./Dmitrijus Kiseliovas
europalibera.org nuotr./Dmitrijus Kiseliovas

Atsidūręs Maidane aš savo akimis pamačiau visą informacinio karo prieš Ukrainą jėgą. Dešimtys leidinių vienu metu pateikdavo visiškai melagingą informaciją.

2007 m. aš pirmą kartą aplankiau Ukrainą. Tai man buvo visiškai nauja ir nepažįstama šalis. Buvau priblokštas, kad visas ideologinis triukšmas neturėjo nieko bendro su realybe.

Man jau tada kilo klausimas, kodėl taip aktyviai skleidžiama neapykanta Ukrainai? Mačiau, kaip Rusijoje perrašoma istorija.

Ukraina iš viso nebuvo minima, o Kijevo Rusia minima labai mažai. Vadovėliuose Ukrainai skirta tik pusė puslapio, o visa kita – Rusijos istorija.

Neveikiantys įstatymai, milicijos savivalė, nesaugumo jausmas, socialinė atskirtis vertė galvoti apie emigraciją. Dažniausiai visi renkasi Vakarų kryptį, bet man patinka slavai. Bendravau su Rusijos opozicija, tačiau jaučiau, kad tai laiko gaišimas – varžtai buvo per stipriai prisukti.

Atsidūręs Maidane aš savo akimis pamačiau visą informacinio karo prieš Ukrainą jėgą. Dešimtys leidinių vienu metu pateikdavo visiškai melagingą informaciją. O aš savo akimis mačiau, kas vyksta. Rusija informaciniame kare sukeičia priežastis ir pasekmes. Kai „Berkut“ pradėdavo šturmą, o po to turėdavo trauktis po kontratakos, Rusijos žiniasklaida tai pristatydavo kaip Maidano dalyvių provokaciją.

– Maidane jūs buvote sužeistas. Kaip tai įvyko?

Buvo mėtomos garsinės granatos, prie kurių lipnia juosta klijuojami varžtai, akmenys ir kiti žalojantys smulkūs daiktai. Viena iš tokių granatų pataikė į mane.

– Tai nebuvo sunkus sužalojimas. Jokio didvyriškumo čia nėra. Naktį iš vasario 18 į 19-ąją buvo bandoma žiauriai išvaikyti Maidano dalyvius. Aikštė buvo apsupta, palapinės griaunamos, barikados perliptos.

Buvo mėtomos garsinės granatos, viena iš tokių granatų pataikė į mane.

– Nors Putino ir Janukovyčiaus režimai labai panašūs, Ukrainoje kilo didelis pasipriešinimas, o Rusijoje Maidano įsivaizduoti neįmanoma. Kodėl?

– Aš pats visada to savęs klausiau. Visos kovos su Maidanu schemos, visos naudotos priemonės buvo skirtos tam, kad būtų sugriauta vertikali judėjimo struktūra. Tai senos KGB technologijos, pritaikytos Rusijai. Bet Rusija neįvertino, kad ukrainiečių mentalitetas kitoks. Maidane nebuvo vieno ar kelių vadų, kurių įsakymai būtų vykdomi. Ir be viršūnėlės organizacija nesugriuvo, nes veikė labai stiprūs horizontalūs ryšiai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Maidano barikadų sargai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Maidano barikadų sargai

Ir taip buvo visada. Ukrainos istorija, laisvę mylinčių kazokų pavyzdys tai labai gerai iliustruoja. Tai visiškai kita tauta, kuri kur kas aštriau reaguoja į bandymus gąsdinti, į smurtą.

Rusiški metodai čia netiko. Ukraina nėra taip centralizuota kaip Rusija. Dnepropetrovskas, Lvovas ir kiti centrai čia turi nemažą svorį. Maidane greitai atsirado laibai daug žmonių, kurie užmezgė tuos horizontalius ryšius ir jų suardyti jau nebebuvo įmanoma. Nebuvo tokio lyderio kaip, pavyzdžiui, Aleksejus Navalnas, kurį galima uždaryti ir visas opozicijos organizuotumas baigiasi.

– Jeigu jūs filmuotumėte filmą apie savo Maidaną, kokia scena užimtų pagrindinę vietą?

Ukrainiečiai pripratę gesinti gaisrus savęs negailėdami. Tai net ne didvyriškumas, o pasiaukojimas.

– Ukrainiečiai įpratę gesinti gaisrus savęs negailėdami. Tai net ne didvyriškumas, o pasiaukojimas.

Prisimenu atvejį po žmonių sušaudymo Instituto gatvėje. Kitą dieną susirinkome pagerbti žuvusiųjų atminimo. Visa šalis žinojo, kas atsitiko. Nepaisant to, į Maidaną atėjo šeimos, motinos su vaikais, senukai.

Staiga aikštėje pasigirdo du garsai, panašūs į sprogimus. Nuo scenos pranešė, kai skubiai reikia medikų pagalbos. Prieš dieną toje pačioje vietoje pareigūnai sušaudė žmones.

Vietoje to, kad žmonės pradėtų panikuoti ir skirstytis, vyrai gelbėtų savo šeimas, visa minia pradėjo plūsti šūvių link. Tai labai ryškus epizodas. Ir taip buvo viso Maidano metu. Visi ėjo ten, kur buvo pavojingiausia.

– Po Maidano jūs atsidūrėte Kryme ir matėte jo užgrobimą.

– Kryme kartu su žurnalistais atsidūriau vasario 24-ąją. Manęs kanalas BBC paprašė pabūti jų specialiuoju korespondentu ir pafilmuoti, kad ten vyksta. Tą pačią naktį po atvykimo aš tapau Rusijos karių įvedimo liudininku.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kariai Kryme
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kariai Kryme

Mačiau, kaip į Ukrainą važiuoja automobiliai su Šiaurės Kaukazo numeriais. Per sieną visu tempu buvo permetinėjami kariai, technika, vėliavos, propagandinė medžiaga. Viskas, kas vėliau buvo nevykusiai slepiama.

Aš nufilmavau pirmosios Ukrainos karinės bazės Balaklavoje užgrobimą. Šie vaizdai po valandos buvo parodyti BBC, CNN ir kitų kanalų.

– Dokumentinio filmo sukurti neketinate?

– Akimirka prarasta. Tuo metu dokumentika neatrodė svarbiausias dalykas. Aš ne tik stebėjau, bet ir buvau aktyvus įvykių dalyvis. Vežiau humanitarinę pagalbą, padėjau kaip savanoris. Kamerą dažnai tekdavo atidėti, bet kai kas išliko. Neabejoju, kad filmas kada nors pasirodys.

– Ar galima sakyti, kad po revoliucijos Ukrainoje įvyko kultūrinis sprogimas?

Būti „ukropu“ jau tapo viena iš Ukrainos nacionalinių idėjų. Gamtoje kolorado vabalai labai bijo krapų. Kiekvienas Ukrainos karys stengiasi prisisiūti antsiuvą „Ukropas“, nes tai šaunumo požymis.

– Režisūrą ir kiną teko atidėti, nes karas pasiekė labai pavojingą fazę. Jūs teisūs, kad Maidanas sukūrė naują kultūros bangą. Atsirado daug žmonių, kurie niekada nerašė, nekūrė eilių, o dabar pradėjo tai daryti.

Su Rusija kovojama ir humoru. Visa Rusijos propaganda, kaip Ukrainoje nukryžiuojami vaikai ar prievartaujami karo veteranai, lengvai vista humoro kultūros dalimi. Mes vadinami „chunta“ arba „ukropais“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Bet būti „ukropu“ jau tapo viena iš Ukrainos nacionalinių idėjų. Gamtoje kolorado vabalai labai bijo krapų. Kiekvienas Ukrainos karys stengiasi prisisiūti antsiuvą „Ukropas“, nes tai šaunumo požymis. Tai vizualinės kultūros elementas, kurį pagimdė pati Rusija.

– Ukrainoje vyksta apsivalymas nuo rusiškos masinės kultūros. Draudžiami propagandiniai serialai, tokie filmai kaip „Brat-2“. Ar tai teisinga?

Rusijos viršenybės, baimės, „Rusiško pasaulio“, tolerancijos korupcijai idėjos yra labai pavojingos.

– Šiuo metu kitos išeities nėra, nors tai ir neatrodo demokratiška. Tai gyvybiškai būtina.

Yra labai realus propagandos poveikis, kurį būtina mažinti. Tai Rusijos prieš Ukrainą naudojamo teroro dalis. Tikiuosi, kad po karo situacija normalizuosis. Rusijos viršenybės, baimės, „Rusiško pasaulio“, tolerancijos korupcijai idėjos yra labai pavojingos.

– Kaip jūs suprantate terminą „karas“? Gal tai pilietinis karas Ukrainoje?

– Terminas „pilietinis karas“ šiuo atveju dirbtinai sukurtas Rusijos, kurios suinteresuotumas šiuo karu labai didelis. Svetimos valstybės kariai kariauja Ukrainoje. Rusijos tiekiamais ginklais Ukrainoje žudomi ukrainiečiai. Be Rusijos įsikišimo, situacija jau seniai būtų kita. Rusijos kariai nelaisvėje jau nieko nestebina. Tai koks čia pilietinis karas?

– Jums pačiam teko tiesiogiai susidurti su reguliaria Rusijos kariuomene?

Neteisinga pasiduoti Rusijos agresijai ir atiduoti Krymą ar kurį kitą regioną. Tiesiog prasidėjus karui žmonėms suveikia instinktas – atiduokim, kad tik visa tai baigtųsi.

– Taip. Luhansko srityje, prie Sčastjos miesto. Ten vyko susirėmimas tarp Ukrainos kariuomenės ir dalinio, kuriame beveik visi buvo vien tik Rusijos kariuomenės kareiviai.

Mes nugalėjome. Belaisviai turėjo rusiškus dokumentus, ginkluotę. Viskas buvo akivaizdu.

– O gal tas dvi sritis reikia palikti Rusijai? Yra nuomonių, kad be jų Ukrainai būtų lengviau.

– Taip, tokią nuomonę ne kartą teko girdėti. Kad su tomis sritimis kartu gyventi, tai kaip gyventi viename bute su smarkiai geriančiu kaimynu. Dabar šiose srityse infrastruktūra sugriauta, o jai atstatyti reikės milžiniškų lėšų. Tai visiškai aišku.

„Scanpix“/AP nuotr./Donecke apšaudyta autobusų stotis
„Scanpix“/AP nuotr./Donecke apšaudyta autobusų stotis

Vis dėto aš manau, kad šalies teritorijos vientisumo idėja, kurią patvirtina tarptautiniai susitarimai, yra šventa ir nediskutuotina. Neteisinga pasiduoti Rusijos agresijai ir atiduoti Krymą ar kurią kitą sritį. Tiesiog prasidėjus karui žmonėms suveikia instinktas – atiduokim, kad tik visa tai baigtųsi.

– Ar jums teko sutikti daugiau rusų, kurie kariautų Ukrainos pusėje?

– Ukrainos pusėje kariauja skirtingų tautybių žmonės – gruzinai, čečėnai, uzbekai, rusai, daug Krymo totorių, Donecko ir Luhansko gyventojų, kurie neteko visko, ką turėjo.

– Jūs galvojate apie karo pabaigą, ar šiuo metu ją sunku įsivaizduoti?

Dabar ukrainiečiai už laisvę moka tikrąją kainą.

– Vyksta karas ne tik už Ukrainos vientisumą. Kariaujam ne tik prieš terorizmą ir nusikalstamas ginkluotas gaujas.

Ukraina iš SSRS ištrūko viena pirmųjų ir laisvė jai teko labai lengvai. Dabar ukrainiečiai už laisvę moka tą kainą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gruzijoje skelbiama karo padėtis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gruzijoje skelbiama karo padėtis

Mes bandome ištrūkti iš įtakos sferos, iš Rusijos kontrolės. Šiame kare dalyvauja ir Europa, ir JAV, ir kitos iš SSRS ištrūkusios šalys.

Gruzija skaičiavo aukas ir aukojo dalį savo teritorijos, Moldovai tenka gyventi su Padniestrės klausimu. Visur ta pati schema. Rusija okupuoja teritorijas, kurias kontroliuoja ir reikalui esant gali labai greitai permesti savo kariuomenę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos