Žinoma, paralelės nėra visiškai tikslios, pripažįsta žurnalistas.
Klijavimasis į aljansus šiomis dienomis Vidurio Rytuose nėra toks tvirtas, kaip kariniai blokai XX amžiaus pradžioje Europoje.
Nėra tokių ryškių karo mašinų, o ir politiniai lyderiai iš 1914 metų pamokų žino, prie ko priveda konflikto eskalavimas.
Tačiau kaip ir Europa prieš 101 metus, taip dabar Vidurio Rytai yra parako statinėje. Kibirkštis aplink ją kelia silpni režimai, militarizuotos milicijos veiksmai, samdomi sukilėliai, valstybės, kurios bet kokia kaina bando atsispirti įcentrinei jėgai.
Nereikia turėti labai lakią fantaziją, kad galėtum įsivaizduoti šios parako statinės sprogimą.
JAV prezidentas Barackas Obama pernai nusprendė pradėti oro smūgius prieš teroristų organizaciją „Islamo valstybė“ (IS). Tai darė Irake, kur turėjo „giminingų“ politinių ryšių ir amerikiečiams palankų režimą, o ne Sirijoje, kur buvo ir liko nelaukiamas svečias.
Planas pasirodė neįmanomas, nes IS buvo įsišaknijusi būtent Sirijoje. Taigi, JAV pradėjo rengti mokymus ir tiekti aprūpinimą „vidutinio sunkumo“ sukilėliams. Jie turėjo suduoti smūgius IS teroristams, o kartu B.Obama galėjo pasakyti sunitų lyderiams, kad „kažką daro“ Sirijoje, kur šią religinę bendruomenę skriaudžia Basharo al Assado režimas.
Rusijos sparnuotosios raketos pradėjo naikinti JAV finansuojamų sukilėlių sandėlius Pietų Sirijoje. Tai pastatė B.Obamą į tokią kryžkelę, kurioje jis turi arba atsitraukti ir nutraukti paramą sukilėliams, arba toliau juos remti ir eskaluoti konfliktą su Rusija.
Tačiau toks požiūris atsirūgo, kai Rusijos sparnuotosios raketos pradėjo naikinti JAV finansuojamų sukilėlių sandėlius Pietų Sirijoje.
Tai pastatė B.Obamą į tokią kryžkelę, kurioje jis turi arba atsitraukti ir nutraukti paramą sukilėliams, arba toliau juos remti ir eskaluoti konfliktą su Rusija.
Pirmasis variantas gali priversti nusigręžti svarbius sąjungininkus, kurie nori daugiau JAV įsikišimo į Sirijos konfliktą. Antrasis variantas gali sukelti karą su Rusija.
Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas į Siriją nusiuntė lėktuvų, tankų, vadinamųjų karių „savanorių“. Iš Kaspijos jūros jis paleido 26 sparnuotąsias raketas, kurių trečdalis nukrito ant IS teroristų, o kitos – ant JAV remiamų sukilėlių ir jų sandėlių.
Tačiau didžiu strategu save vaizduojantis V.Putinas taip pat lipa į duobę, iš kurios gali būti labai sunku išlipti.
Daug metų rusai nieko nenuveikė kurdami sparnuotąsias raketas. Dėl prasto techninio lygio, specialistų ir įgūdžių trūkumo, dabar jie nežino, kaip tai daryti.
Rusai raketomis negali naikinti taikinių tokiu precizišku tikslumu, kaip tai daro JAV, naudojanti aukštąsias technologijas.
Dėl prasto techninio lygio, specialistų trūkumo, daug metų rusai nieko nenuveikė kurdami sparnuotąsias raketas, todėl dabar jau nežino, kaip tai daryti. Jie negali naikinti taikinių tokiu precizišku tikslumu, kaip tai daro palydovus naudojanti JAV.
Tai akivaizdu po praėjusios savaitės atakos. Dalis iš 26 Rusijos paleistų sparnuotųjų raketų sudužo Irane, kitos – nukrypo nuo kurso arba sudužo už puskilometrio nuo taikinių.
Kas nutiktų, jeigu Rusijos raketa netyčia pataikytų į JAV bazę Irake? Kas tada?
Be to, vien per šią savaitę du Rusijos naikintuvai buvo įskridę į Turkijos oro erdvę ir pakėlė į dangų turkų oro pajėgas.
Vėliau šią savaitę turkų naikintuvai vos nesusidūrė su Rusijos kontroliuojamais dronais, ir, jeigu manoma, kad vienas iš incidentų įvyko netyčia, tai kitas buvo akivaizdžiai suplanuota provokacija.
Kas nutiktų, jeigu turkai numuštų Rusijos naikintuvą? Turkija yra NATO narė ir jai taikomas vadinamasis 5-asis straipsnis. Tai reikštų, kad galingiausias pasaulyje gynybinis aljansas būtų aktyvuotas.
Rusijos klaidų ir netikslumų kaina gali būti milžiniška.
Spalio 1 dieną JAV Pentagonas perdavė Rusijai vadinamąjį „tarpusavio supratimo memorandumą“, kuriame nurodyti svarbiausi JAV pilotų radijo ryšio kanalai ir kita pagrindinė informacija. Tai įprasta procedūra, kai vienoje oro erdvėje ar teritorijoje veikia kelių šalių karinės pajėgos. Taip bandoma išvengti nelaimės ir incidentų.
Tačiau Rusija iki šiol niekaip neatsakė į šį JAV žingsnį. Tai gali privesti prie nelaimės.
Kremlius taip stengiasi išsaugoti B.al Assado režimą, kad gali užsitraukti džihadistų nemalonę ir tapti vienu iš taikinių. Klausimas, ar šiuolaikinio karo patirties neturinti Rusija yra pasiruošusi kariauti su džihadistais.
Be to, Kremlius taip stengiasi išsaugoti B.al Assado režimą, kad gali užsitraukti džihadistų nemalonę ir tapti vienu iš taikinių.
Klausimas paprastas: ar šiuolaikinio karo patirties neturinti Rusija yra pasiruošusi kariauti su džihadistais?
Serialo „Tėvynė“ naujojo sezono pirmoje serijoje Peterio Quinno personažas, kelerius metus praleidęs Sirijoje, susitinka grupę CŽV analitikų. Vienas jų klausia: „Ar mūsų strategija veikia?“ P.Quinnas atsakė klausimu: „Kokia strategija? Pasakyk man, kokia yra mūsų strategija, o aš pasakysiu, ar ji veikia.“ Kambaryje stoja tyla.
Greičiausiai, jei tai būtų ne serialas, o tikrovė, tai kambaryje vis tiek stotų tyla.
B.Obamos administracija siekia nugalėti IS teroristus. Problema ta, kad tai labai sunku padaryti, o logiškai mąstant – net neįmanoma.
Pergalei prieš IS reikės bendros kelių politinių jėgų (šalių, tautų, religinių grupių, kariuomenių, policijos) karinės kampanijos. Žinoma, tam reikės ir Irano, ir Sirijos kariuomenių.
Tačiau B.Obama jokiu būdu negali kreiptis į B.al Assadą arba veikti kartu su juo, nes taip JAV įsiutintų sąjungininkus ir viso pasaulio sunitus.
Tai yra pagrindinė IS sėkmės priežastis – dauguma politinių jėgų, kurios turėtų susiburti po viena vėliava prieš juos, labiau nekenčia ir bijo vieni kitų.
Tai yra pagrindinė IS sėkmės priežastis – dauguma politinių jėgų, kurios turėtų susiburti po viena vėliava prieš juos, labiau nekenčia ir bijo vieni kitų.
B.Obama neturi strategijos Vidurio Rytuose, nes čia neįmanoma sukurti jokios logiškai pagrįstos strategijos. Nėra sėkmingo būdo suburti koaliciją prieš IS teroristus, tačiau Vakarai ir negali ignoruoti padėties Vidurio Rytuose.
V.Putinas gali viešai deklaruoti savo imperines ambicijas ir skelbtis dideliu strategu, tačiau iš tikrųjų Sirija yra vienintelė rimtesnė Rusijos sąjungininkė už buvusios Sovietų Sąjungos ribų. Kremlius neturi pakankamai galios, kad galėtų spręsti tokių lygio konfliktus.
Prisimenant Pirmojo pasaulinio karo prielaidas ir priežastis, politinių jėgų pagrindinis tikslas Vidurio Rytuose turėtų būti kiek įmanoma labiau lokalizuoti smurto židinius ir neleisti karui išplisti į kitus regionus.
Nes nekontroliuojamas ugnies plitimas gali sukelti tragediją.
