„Bijau, kad priežastys, kuriomis remdamasis V.Putinas įsiveržė į Ukrainą, yra tokios, kurios neleis jam iš ten ir atsitraukti. Tam, kad tai suprastume, užtenka nedidelės krizės eskalacijos analizės.
Pirmiausia V.Putinas nepradėjo karo dėl NATO plėtros ar istorinių ryšių su Krymu, kaip teigė kai kurie analitikai. Putinas pradėjo šį karą, baimindamasis, kad pats bus išmestas iš valdžios taip pat, kaip 2014 metų vasarį buvo nušalintas Viktoras Janukovyčius.
V.Janukovyčius ir jo aplinkos žmonės vogė milijardus, kol Ukrainos žmonėms galiausiai trūko kantrybė ir jie išvertė jį iš posto.
Palyginti su V.Putinu, V.Janukovyčius tebuvo visiškas mėgėjas kleptokratijos srityje.
Už kiekvieną V.Janukovyčiaus pavogtą dolerį, V.Putinas galėtų pakloti 50. V.Putinas puikiai supranta, kad jei jis praras valdžią Rusijoje, jis ir jo aplinka praras turtus, laisvę ir, galiausiai, net gyvybę.
Galbūt V.Putinui ir negrėsė tikra revoliucija praėjusių metų vasarį, bet jos ženklai vis ryškėjo. Todėl jau kovą jis griebėsi ryžtingų atsakomųjų veiksmų. 1999 metų karas Čečėnijoje jį jau buvo išmokęs, kad kariniai veiksmai puikiai padeda sutelkti rusų paramą.
Kai V.Putinas ir jo kolegos svarstė galimą veiksmų planą, jie suvokė, kad didelio masto karinė ekspansija net ir nebus reikalinga. Rusija jau turėjo 12 tūkst. karių Krymo uoste Sevastopolyje. Jie galėjo atsiimti Krymą beveik be jokių pastangų. Kovo mėnesį karinių dalinių ir samdytų kovotojų pagalba Krymas buvo atsiimtas beveik be aukų.
1999 metų karas Čečėnijoje jį jau buvo išmokės, kad kariniai veiksmai puikiai padeda sutelkti eilinių žmonių paramą.
Tuo pačiu metu V.Putinas pradėjo kalbėti apie Ukrainoje valdžią perėmusius fašistus, kurie „ketina išžudyti visus Krymo rusus“.
V.Putino planas suveikė idealiai – parama jam šoktelėjo nuo 55 iki 88 procentų. Tačiau jis negalėjo sustoti Kryme. Jei būtų sustojęs jį remiantys nacionalistai būtų pradėję kalbėti apie V.Putino silpnumą, tad Rusijos lyderis buvo priverstas pradėti karą, kokio vengė nuo pat pradžių.
Nebuvo kitos galimybės – reikėjo įžengti į Rytų Ukrainą. Šįkart V.Putinui nepavyko atlikti to taip švariai, kaip Kryme. Rytų Ukrainoje nebuvo Rusijos karinių dalinių, tad teko permesti kur kas daugiau savo kareivių, nusikaltėlių ir slaptosios policijos pareigūnų.
Ši gauja sunkiai laikėsi prieš pakankamai organizuotas Ukrainos kariuomenės atakas, todėl V.Putinas buvo priverstas žengti dar vieną žingsnį – vasarą į Ukrainą buvo permetami jau ir reguliariosios kariuomenės kariai ir sunkioji artilerija. Malaizijos oro linijų lėktuvo MH17 numušimas tapo posūkio tašku. Putinas sulaukė realių, griežtų Vakarų sankcijų.
Sankcijos sustabdė vakariečių investicijas į Rusiją bei galimybę skolinti Rusijos kompanijoms. Tai reiškia, kad 650 mlrd. dolerių skola turėjo būti refinansuota Rusijos jėgomis. Šis procesas paskatino kapitalo bėgimą iš Rusijos, atvedė prie dukart nuvertėjusio rublio ir palengva vykstančios ekonomikos griūties.
V.Putinui niekada neteko tvarkytis su ekonominiu chaosu. Nors kai kurie teigia, kad ekonominės problemos galiausiai pastūmės V.Putiną prie derybų su Vakarais stalo, bet tai tik pademonstruotų jo silpnumą šalininkų akyse, tad apie jokias rimtas derybas šnekos net negali būti.
V.Putinui niekada neteko tvarkytis su ekonominiu chaosu. Nors kai kurie teigia, kad ekonominės problemos galiausiai pastūmės V.Putiną link derybų su Vakarais stalo, bet tai tik pademonstruotų jo silpnumą šalininkų akyse, tad apie jokias rimtas derybas šnekos net negali būti.
Vienintelis galimas atsakas – tolesnė konflikto Ukrainoje eskalacija ir pamažu atveriami nauji frontai ten, kur „reikia apginti rusų interesus“.
Bet tai tik sustiprins ekonomines sankcijas ir ves prie naujų karinių konfliktų, konsoliduojančių rusų tautą, paieškos.
Negaliu įsivaizduoti jokio scenarijaus, kuris padėtų rasti kompromisą, nes kompromisas su Vakarais V.Putinui reikštų artėjantį jo nuvertimą. Sprendžiant iš dabartinių jo veiksmų, jis yra pasiruošęs sunaikinti valstybę tam, kad išsaugotų joje savo valdžią.
Mes turėtume pradėti ruoštis platesnio masto nei Ukrainos teritorija karui Europoje.
Vienintelis tinkamas Vakarų atsakas – suvaržymo politika. Tai galbūt skambės kaip paranojiška nuomonė, tačiau aš praleidau aštuonerius metus asmeniškai kovodamas su V.Putinu ir numanau, kuo tokia kova gali baigtis bei turiu vertingų įžvalgų“, – teigė W.Browderis.
