Viktoras atrodė susirūpinęs, gal net nusiminęs, kai įėjau į palatą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Sėdėjo ant lovos ir intensyviai minkė planšetę, kuri pritvirtinta prie ligoninės lovos.
„Ką aš čia veikiu? – lyg retoriškai paklausė. Ne iš karto supratau, kas nutiko. Pasirodo, ukrainietis apskaičiavo, kiek maždaug galėtų kainuoti procedūros ir tyrimai, kurie jam bus atlikti Lietuvoje. – Už tokią sumą mažiausiai du vaikinai iš fronto galėtų būti čia vietoje manęs.“
Panašiai jis kalbėjo ir praėjusį penktadienį, kai Vilniaus tarptautiniame oro uoste nusileido Lietuvos kariuomenės lėktuvas „Spartan“, atgabenęs septynis sužeistus ukrainiečius. Tarp jų buvo ir Viktoras. Vos atvykęs į mūsų šalį žurnalistams sakė: tikiuosi, kad lietuvių medikai sutvarkys regėjimą ir galėsiu sugrįžti į frontą.
„Tai ne romantika, tai ne patriotizmas, tai ne jaunatviškas maksimalizmas. Aš tiesiog turiu tai padaryti“, – ramiai ir užtikrintai aiškino Viktoras. Jis turi sugrįžti į Peskų miestelį, kuris yra šalia Donecko oro uosto, ir prisijungti prie savo draugų iš savanorių bataliono „Dnepr-1“ 5-osios kuopos.
Tų pačių, kurie buvo šalia, kai virš Viktoro galvos sprogo rusiškos haubicos sviedinys.
Sotų darbą iškeitė į kareivišką duoną
Prieš metus Viktoras turėjo nedidelį verslą gimtajame Poltavos mieste, kuris pūpso Rytų Ukrainoje. Bendrovė užsiėmė programavimu. Be to, dirbo vietinėje televizijoje.
Jaunas vyras uždirbdavo daugiau nei tūkstantį dolerių per mėnesį, o tai yra didelė suma Ukrainoje. Todėl artimieji ir draugai pagalvojo, kad Viktoras išsikraustė iš proto, kai praėjusių metų pavasarį pasibeldė į Poltavos karinį komisariatą.
Jaunas vyras uždirbdavo daugiau nei tūkstantį dolerių per mėnesį, o tai yra didelė suma Ukrainoje. Todėl artimieji ir draugai pagalvojo, kad Viktoras išsikraustė iš proto, kai praėjusių metų pavasarį pasibeldė į Poltavos karinį komisariatą.
Tai įvyko iškart po to, kai Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti okupacinę kariuomenę į Krymo pusiasalį.
„Man pasakė, kad netinku karinei tarnybai“, – su ironiška šypsena pasakojo Viktoras. Jis tiki, kad Poltavos karinio komisariato darbuotojai buvo prorusiški, todėl specialiai neregistravo į frontą besiveržiančių vyrų. Apie tai ne kartą pasakojo ir kiti ukrainiečiai, kurie tarnauja savanorių batalionuose.
Ginčas su Poltavos karinio komisariato darbuotojais užsitęsė, žmonės net buvo surengę maištą, tačiau Viktoras išvyko į Dnepropetrovską – miestą, kuris yra už šimto kilometrų į pietus nuo Poltavos.
Praėjusių metų kovo 29 dieną jis prisijungė prie savanorių bataliono „Dnepr-1“.
Kodėl taip pasielgė? Sako, kad kiekvieno piliečio pareiga yra ginti savo valstybę nuo priešų: „Mes juk ne nusikaltėliai su automatais, kurie žudo, kad žudytų. Mes giname savo šalį, nes taip reikia.“
IT specialistas tapo geru šauliu
Pirmasis išbandymas, su kuriuo susidūrė Viktoras – savanorių apmokymai. „Turbūt, iš visos grupės buvau prasčiausiai pasirengęs fiziškai. Niekada nebuvau susidūręs su tokiais krūviais, tai tikrai buvo nelengva. Bet aš labai gerai šaudžiau“, – pasakojo ukrainietis.
Viktoras nenorėjo dirbti štabe, todėl nuėjo pas kuopos vadą ir paprašė, kad būtų paskirtas budėti Dnepropetrovsko blokpostuose. Vadas padavė „kalašnikovą“ tarsi sakydamas: parodyk, ką moki. Viktoras paėmė automatinį šautuvą, greitai jį išrinko, tada vėl surinko ir grąžino karininkui. „O jis man ir sako: gerai jau gerai, galėsi stovėti blokposte“, – juokdamasis prisiminė Viktoras.
Kelionė baigėsi birželio 15 dieną – Viktoro dalinys buvo permestas į Ukrainos pietuose esantį Mariupolio miestą, kuriame įkurta savanorių bataliono „Dnepr-1“ bazė.
Po mėnesio „Dnepr-1“ savanoriai buvo išsiųsti į separatistų kontroliuojamo Luhansko apylinkes. Ten aplankė kelis ukrainiečių kontroliuojamus miestelius, tačiau kovinių užduočių nevykdė.
Galiausiai, kelionė baigėsi birželio 15 dieną – Viktoro dalinys buvo permestas į Ukrainos pietuose esantį Mariupolio miestą, kuriame įkurta savanorių bataliono „Dnepr-1“ bazė.
„Prisimenu, Mariupolio oro uoste atsisėdome po kažkokia lentele, ant kurios parašyta „Emigrantams“. Tu neįsivaizduoji, kaip buvo juokinga! Normaliems žmonėms iš šono turėjome atrodyti baisiai: sėdi gauja neaiškių „emigrantų“ su barzdomis, uniformomis ir automatais“, – juokėsi Viktoras. Įsistebeilijęs į nuotraukas iš Mariupolio oro uosto, jaunasis karys nustojo juoktis ir nejučiomis ištarė: „Dieve, kaip seniai tai buvo.“
Mariupolyje sučiupo rusų šnipą
Mariupolis yra visai šalia Rusijos sienos – už pusšimčio kilometrų į rytus prasideda Rostovo sritis, kurioje telkiama Kremliaus kariuomenė. Be to, jeigu rusai pabandytų pramušti sausumos kelią iš okupuoto Krymo pusiasalio, tai neabejojama, kad puolimas eitų būtent per Mariupolį. Todėl miestas paverstas tikra citadele, apylinkės yra atidžiai stebimos, pasienyje vykdomas sustiprintas patruliavimas.
Viktoras turėjo dirbti savanorių bataliono „Dnepr-1“ štabe, tačiau nuolat prašė, kad būtų išleistas patruliuoti: „Galiausiai, negyvai užknisau visus vadus ir išleido.“
Viktoras turėjo dirbti savanorių bataliono „Dnepr-1“ štabe, tačiau nuolat prašė, kad būtų išleistas patruliuoti: „Galiausiai, negyvai užknisau visus vadus ir išleido.“
Per vieną tokį patruliavimą Viktoras ir keli bendražygiai sučiupo neaiškius tipus, kurie buvo įtariami šnipinėjimu.
„Mūsų dalinio vadas buvo labai griežtas, reikalavo drausmės ir nuolat būti pasiruošusiems, bet tuo pačiu metu buvo geras vyras. Kai mes pagavome tuos veikėjus, jis davė mums kelias laisvas dienas“, – pasakojo Viktoras. Kariai nusprendė, kad per laisvadienius reikia gerai pasilinksminti Dnepropetrovske.
„Kai draugai pamatė mūsų nuotraukas iš Dnepropetrovsko, pagalvojo, kad mes išprotėjome. Sako: galvojome, kad čia yra kariuomenė, o ne vaikų darželis! O nuotraukos, tai įsivaizduok: suaugę vyrai supasi atrakcionuose, sėdi vaikiškuose traukinukuose, valgo cukrinę vatą, šortus užsitempę iki bambos. O ką, mes tik linksminomės“, – juokėsi Viktoras.
Matyt, tada dar nežinojo, kad tai buvo paskutinės normalaus gyvenimo dienos.
Pateko į frontą, nes baigė felčerio kursus
Buvo liepos pabaiga, kai Mariupolyje įsikūrusiame savanorių batalione „Dnepr-1“ pasklido kalbos, kad dalis karių bus išsiųsti į frontą. Tuo metu Ukrainos kariuomenė pradėjo didelį puolimą prieš prorusiškus separatistus.
„Sklido kalbos, kad mus siunčia į Donecką, bet tiksliai nežinojome“, – pasakojo savanoris.
Bataliono vadai išrikiavo karius ir paklausė, kas nori vykti į frontą. Prieš tai įspėjo, kad nėra jokių garantijų, jog iš dešimties karių išgyvens bent vienas, tačiau beveik visi žengė į priekį.
Bataliono vadai išrikiavo karius ir paklausė, kas nori vykti į frontą. Prieš tai įspėjo, kad nėra jokių garantijų, jog iš dešimties karių išgyvens bent vienas. Tačiau beveik visi žengė į priekį.
„Aš irgi išėjau į priekį, bet manęs nepasirinko. Pasakiau kuopos vadui, kad noriu važiuoti kartu. O jis atsisuko į vieną karį ir suriko: tu pasilieki, man reikia mediko, todėl Vycia važiuoja vietoje tavęs“, – šypsodamasis prisiminė Viktoras.
Tai atrodė tarsi tikra sėkmė: „Buvau baigęs felčerio kursus, todėl mano žinios buvo labai reikalingos. Operuoti, aišku, aš negaliu, bet galiu atskirti vaistus ir suteikti pirmąją pagalbą. O tai jau yra daug.“
Tą pačią dieną savanorių bataliono „Dnepr-1“ automobilių vilkstinė pajudėjo iš Mariupolio nežinoma kryptimi. Sunkvežimiuose sėdėjo ir visa 5-oji kuopa, kuriai priklausė Viktoras.
Taip skubėjo, kad pametė telefoną
Viktoras juokauja, kad išlipus iš karinio sunkvežimio jam išsprūdo: oho! Liepos 23 dieną savanoriai apsistojo Kurachovo mieste stūksančioje sovietmečio sanatorijoje: „Aišku, ten nebuvo apartamentai, bet palyginus tikrai geros sąlygos: patogios lovos, karštas vanduo, geras maistas.“
Kurachovo mieste ukrainiečių dalinys turėjo praleisti kelias dienas, o tada išvykti į frontą. Viktoras pasakojo, kad visi buvo atsipalaidavę ir pasiruošę atgauti jėgas prieš kelionę. Tačiau viskas susiklostė kitaip.
„Buvo vakaras. Mes kalbėjome su keliais draugais ir vienu karininku. Jam kažkas paskambino į mobilųjį, jis pakalbėjo, padėjo ragelį ir sako: ruoškitės vyrai, išvykstame. Mums akys ant kaktos išlipo, mes net išsikrauti daiktų nespėjome“, – pasakojo Viktoras.
Įsakymas buvo toks netikėtas ir taip reikėjo skubėti, kad Viktoras sanatorijoje paliko mobilųjį telefoną: „Dabar juokas ima, kai pagalvoji, kokie nepatyrę mes buvome.“
Pasirodo, kad atstumas nuo nepatyrusio savanorio iki užgrūdinto karo vilko yra visai nedidelis. Kaip nuo Kurachovo iki Peskų – tik kelios valandos kelio.
Pateko į pragarą
„Tu būtum matęs mūsų veidus, kai pirmą kartą išgirdome ūžiant minas! Mes sėdėjome tame sunkvežimyje ir bandėme suprasti, kas vyksta, o čia minosvaidžiai dirba, „Gradai“ šaudo, kulkos. Ir ne šiaip kur aplink, tolumoje, o būtent į mūsų koloną! Oi buvo baimės!“, – apie pirmuosius įspūdžius Peskų miestelyje Viktoras pasakojo juokdamasis. Su panašia nostalgija mes kalbame apie pirmąsias vaikystės problemas, kurios vėliau kelia šypseną.
Kariams buvo įsakyta greitai išlipti iš sunkvežimių ir įsitvirtinti pozicijose. Viktoras juokavo, kad į frontą atvažiavo vos ne basas – neturėjo net tinkamų rūbų ir batų, todėl įsitvirtinti buvo sudėtinga.
Tai buvo gera pamoka. Dabar svarbiausius daiktus laikau ne kuprinėje, bet uniformos kišenėse, prie savęs, kad užsimetęs švarką jau būčiau viskam pasiruošęs, – aiškino Viktoras.
„Tai buvo gera pamoka. Dabar svarbiausius daiktus laikau ne kuprinėje, bet uniformos kišenėse, prie savęs, kad užsimetęs švarką jau būčiau viskam pasiruošęs“, – pasakojo karys.
Rusiška artilerija dieną ir naktį rausė Donecko priemiestį, todėl tiekimo linijos buvo nutrauktos, trūko būtiniausių daiktų, medikamentų, kartais net vandens. Be to, visoje Rytų Ukrainoje vyko didelis puolimas prieš prorusiškus separatistus, todėl nevyko ir karių rotacija.
Viktoras pragaru virtusiame miestelyje praleido beveik keturis mėnesius.
Labiausiai erzina minų staugimas
Peskuose jo dalinys vykdė pačias įvairiausias užduotis, viską, ko reikėjo – nuo patruliavimo iki humanitarinės pagalbos tiekimo.
Pavyzdžiui, kartą paprastu, ne šarvuotu mikroautobusu važiavo į legendomis apipintą Sergejaus Prokofjevo tarptautinį oro uostą. Viktoro komanda vežė medikamentus ir amuniciją vadinamiesiems kiborgams, kurie ginasi naujojo terminalo griuvėsiuose.
Separai ten šaudo nuolat, be sustojimo. Jau buvome susitaikę, kad gyvi neliksime. Mes juk ne su šarvuočiu važiavome, o paprastu mikroautobusu, kulkai nėra jokios problemos pralupti tą skardą, – pasakojo Viktoras.
„Separai ten šaudo nuolat, be sustojimo. Jau buvome susitaikę, kad gyvi neliksime. Mes juk ne su šarvuočiu važiavome, o paprastu mikroautobusu, kulkai nėra jokios problemos pralupti tą skardą. Bet mums kažkaip pasisekė, nė karto nepataikė“, – pasakojo Viktoras.
Pagrindinė užduotis buvo saugoti vienintelį kelią, kuris veda į Peskų miestelį ir šalia esantį Donecko oro uostą. Tai maždaug dviejų kilometrų ruožas, kuris yra gyvybiškai svarbi arterija – sviedinių ir minų išraustu keliu į frontą yra tiekiama amunicija, medikamentai, maistas, vežami sužeistieji ir atgabenami nauji kariai.
Todėl šis ruožas yra nuolat apšaudomas prorusiškų separatistų snaiperių, minosvaidžių ir artilerijos. Sviediniai krenta ne tik ant ukrainiečių tiekimo kolonų, bet ir ant blokposto, kuriame stovėjo Viktoro komanda. Kariai buvo įsikūrę po dideliu tiltu, kuris dabar yra virtęs įtvirtinta pozicija.
„Jie į mus šaudydavo dieną ir naktį. Tu net neįsivaizduoji, kaip tai įgriso. Pasigirsta staugimas, krenti ant žemės, prasideda sprogimai, šliauži slėptuvės link, tada nurimsta, atsistoji, vėl staugimas, vėl krenti ant žemės, vėl šliauži, vėl nurimsta. Ir taip visą parą. Mes juokavome, kad net į tualetą negalime ramiai nueiti, nes kai tik atsisegi kelnes, jie pradeda šaudyti“, – kalbėjo Viktoras.
Tu net neįsivaizduoji, kaip tai įgriso. Pasigirsta staugimas, krenti ant žemės, prasideda sprogimai, šliauži slėptuvės link, tada nurimsta, atsistoji, vėl staugimas, vėl krenti ant žemės, vėl šliauži, vėl nurimsta. Ir taip visą parą, – kalbėjo Viktoras.
Pasakodamas apie tai, kaip įgriso minų staugimas ir nesibaigiantys apšaudymai, jis vartojo daug jaustukų ir emocingų veido išraiškų, kurių neatkartosiu.
Dar sudėtingesnės sąlygos buvo rudenį ir žiemą. Per liūtis ar tirpstant sniegui slėptuves užpildavo, todėl per apšaudymus kariai iki kelių mirko lediniame vandenyje – negalėjo nei gulėti, nei sėdėti. Jei apšaudymas užsitęsdavo ir kariai būdavo priversti tūnoti slėptuvėse, tai nemiegodavo visą naktį.
„Būdavo, kad užsilipdavome ant tilto ir stovėdami kaip surikatos stebėdavome separų pozicijas per termovizorių. Prasideda apšaudymas – krenti ant žemės į purvą, baigiasi – vėl stovi kaip surikata“, – apie karių kasdienybę juokavo Viktoras.
Per vieną tokį apšaudymą jis buvo sunkiai sužeistas.
Pasisekė, nes sviedinys buvo brokuotas
Tai įvyko lapkričio pabaigoje. Ukrainos žurnalistai rengė reportažą apie Donecko frontą laikančius didvyrius. Reporteriai pasiryžo vieną naktį praleisti blokposte, kuriame budėjo Viktoro komanda. Tuo metu, kai žurnalistai kalbino jaunąjį karį, į tiltą pataikė rusiškos haubicos sviedinys. Visa tai buvo užfiksuota vaizdo įraše, kuris žaibiškai apskriejo pasaulį ir surinko beveik milijoną peržiūrų.
„Mums labai pasisekė, nes tas sviedinys buvo brokuotas. Šiaip, haubicos sviediniai krenta statmenai, o šitas pataikė šonu, todėl nepramušė tilto plokščių. Jeigu būtų pataikęs normaliai, tai būtų ne du sužeisti, bet septyni užmušti“, – kalbėjo savanoris.
Viktorui pasisekė dar ir dėl to, kad po 20 minučių į nelaimės vietą atvyko karo medikai iš Peskų miestelio, todėl sužeistieji skubiai buvo išgabenti į ligoninę.
Viktorui pasisekė dar ir dėl to, kad po 20 minučių į nelaimės vietą atvyko karo medikai iš Peskų miestelio, todėl sužeistieji skubiai buvo išgabenti į ligoninę.
„Va, šitie vyrai yra tikri didvyriai. Įsivaizduok, vyksta apšaudymas, krenta haubicos sviediniai, o jie pasistatė kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į separatistų pozicijas, kur galėjo būti ugnies koreguotojai. Todėl paramedikai galėjo privažiuoti prie mūsų blokposto“, – apie tos nakties įvykius pasakojo ukrainietis.
Viktoras su didele pagarba kalbėjo ir apie savo tiesioginį vadą, kapitoną, kuris dalino įsakymus blokposto įgulai. Labai patyręs karininkas suvaldė situaciją, nuramino įsiaudrinusius karius ir priėmė gerus sprendimus.
„Jis yra universalus karys. Praėjęs visus frontus – nuo Afganistano iki Kalnų Karabacho. Įsivaizduok, jis gali penkias valandas naktį budėti, tada pagaminti mums visiems pusryčius, su visais pabendrauti, visą dieną atidirbti, priimti gerus sprendimus ir vėl budėti. Nerealus žmogus. Tokie patyrę kariai į frontą ėjo ne šaudyti, bet tam, kad išmokytų tokius nepatyrusius kaip buvome mes“, – pasakojo Viktoras.
Nori pasirūpinti sergančia motina ir jauna žmona
Ukrainos gydytojai nustatė, kad Viktoras patyrė sunkia kontuziją. Vyras iš dalies apako, apkurto ir sunkiai kalbėjo. Tačiau po intensyvaus gydymo atsistojo ant kojų. Dabar savanoris gerai girdi ir neužsikerta kalbėdamas, tačiau rega kol kas neatsistatė. Tikisi, kad jam padės Lietuvos gydytojai.
„Man svarbiausia, kad galėčiau grįžti į frontą. Ir aš tai tikrai padarysiu. Mačiau patyrusių vaikinų, kurie taip kariavo, kad niekas niekada jų nekaltintų, jeigu po sunkaus sužeidimo jie liktų namuose. Bet jie grįžo, nes taip reikia. Grįšiu ir aš“, – kalbėjo Viktoras.
Ukrainietis svarsto, kad fronte galėtų įsidarbinti bent jau instruktoriumi. Svarbiausiai, kad tarnautų legaliai ir turėtų visus reikiamus dokumentus.
„Aš tai vertinu pragmatiškai. Mano motina sunkiai serga, šlubuoja širdis. Jau būdamas fronte grįžau į Poltavą ir susituokiau su savo mergina, kuri dabar studijuoja. Todėl man labai svarbu, kad jomis būtų pasirūpinta, jeigu žūčiau. Kai fronte esi legaliai, tai tavo šeima po mirties gauna paramą, o jeigu nelegaliai – tai nieko jau nepadarysi“, – aiškino karys.
Atrodo, kad Viktoro viltis sugrįžti į frontą gali išsipildyti. Tądien, kai bendravome, jam buvo atlikti papildomi tyrimai. Paaiškėjo, kad akių operacijos kol kas nereikia. Ukrainietis buvo išsiųstas į reabilitacijos centrą Druskininkuose, kur bus bandoma atstatyti regėjimą.
