Ateityje dar rašysime straipsnių apie lietuvių kilmės jūrų kapitonus, pasižymėjusius savo darbais, tačiau pradėti šią jūros temą norisi nuo karo jūreivio Zenono Lukošiaus, jo pasiaukojimas amerikiečiams davė puikų karo grobį – nacistinės Vokietijos povandeninį laivą U-505.
Povandeninis laivas yra skirtas atakuoti pramoninius, karinius, administracinius ir kitus objektus, sunaikinti priešo karo ir transporto laivus (tarp jų – povandeninius), žvalgybai ir kitoms karinėms užduotims vykdyti. Pagrindinis karinis jo pranašumas yra netikėtumas, nes jis gali nepastebėtas priartėti prie priešiškų pajėgų laivyno ir padaryti didelių nuostolių. Šiuolaikinėms žvalgybos ir stebėjimo technologijoms vystantis, šis pranašumas yra gerokai sumažėjęs, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu šie laivai buvo labai pavojingi ir kūrė tam tikrą jūrų mūšio mistiką.
Karo jūreivis Zenonas Lukošius už operaciją, kai buvo užgrobtas nacių povandeninis laivas, pelnė vieną aukščiausių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) apdovanojimų už asmeninę narsą – Sidabro žvaigždę.
Tvirta šeima ir darbas vaikystėje
Antrojo Pasaulinio karo veteranas Zenonas Lukošius milijonams žmonių žinomas dėl savo pasiaukojimo, tačiau kartu yra nežinomas dėl kitų dalykų. Kaip ir kuo iki to savo drąsaus poelgio gyveno Sidabrinės žvaigždės medalininkas yra žinoma mažai.
Jis gimė ir užaugo lietuvių imigrantų šeimoje, kurioje buvo labai artimi ir stiprūs ryšiai. Kartu su juo augo dar du broliai ir viena sesuo. Šeima gyveno Čikagos miesto (JAV) pietinėje dalyje, Roselando bendruomenėje (įkurtoje imigrantų iš Olandijos). Zenono tėvui žuvus per eismo įvykį, jis jau nuo 14 metų dirbo ir padėjo išlaikyti šeimą.
„Per savaitę uždirbdavau 8 dolerius, tai 7 atiduodavau mamai, o vieną pasilikdavau sau“, – pasakodavo Z. Lukošius.
Jo jaunesnysis brolis Leo (Leonas) Lukošius 1930 m. įstojo į JAV karinį jūrų laivyną, kad padėtų išlaikyti šeimą. Mūsų herojus taip pat norėjo tarnauti kariniame laivyne, tačiau jo motina sutiko tik su viena sąlyga – tada, kai jaunėlis brolis, atlikęs tarnybą, grįš į namus.
Viename iš savo interviu Zenonas Lukošius sakė: „Mano motina negalėjo su tuo susitaikyti, kad du jos sūnūs tuo pačiu metu bus toli nuo namų. Aš padariau taip, kaip ji to ir norėjo – palaukiau kol grįš brolis.“ Jis stojo į laivyno gretas pasirašydamas sutartį 6 tarnybos metams, iš karto broliui sugrįžus.
1944 metų pirmą pusę, jau būdamas jūreivis, Zenonas Lukošius vedė Dorothy Lebus. Jų vestuvės įvyko Niujorko mieste (JAV), kai Zenonas buvo trumpam parvykęs atostogų iš tarnybos Atlanto vandenyne.
Jūrinių valstybių laivynams per Antrąjį pasaulinį karą didelių nuostolių yra padarę nacistinės Vokietijos povandeniniai laivai. Manoma, kad vokiečiai jų turėjo per 1 100 įvairios modifikacijos vienetų. Skaičiuojama, kad apie 800 jų buvo nuskandinti karo metu, o likusi dalis arba bent jau didžioji dalis iš likusių buvo sunaikinti per dvejus metus po karo. Kaip pasakoja patys amerikiečių jūreiviai, pakrantės stebėtojai nuolat stebėdavo, ar neiškils povandeninio laivo bokštelis kur nors netoli kranto.
Vokiečių povandeninio laivo medžioklė
1944 m. birželio 4 d. Atlanto vandenyne, šalia Vakarų Afrikos krantų, vokiečių povandeninis laivas U-505 judėjo atgal į savo jūrų karinę bazę po 80 dienų kovinio reido Gvinėjos sąsiauryje. Tuo metu maždaug už 150 mylių į vakarus nuo Rio De Oro (Afrika) krantų, norėdami sumedžioti vokiečių povandeninį laivą, patruliavo JAV karinių jūrų pajėgų Medžiotojų-žudikų grupė 22.3, vadovaujama jūrų kapitono Danielio V. Gallery. Šią medžiotojų grupę sudarė lėktuvnešis „Guadalcanal“ ir karo laivai „Pillsbury“ (DE-133), „Chatelain“ (DE-149), „Pope“ (DE-134), „Flaherty“ (DE-135) ir „Jenks“ (DE-665).
Savo užduotį karo laivai vykdė nuo gegužės 15 d., kai iš Norfolko (JAV, Virdžinijos valstija) karinės jūrų bazės išplaukė į žygį link Kanarų salų. Medžiotojų-žudikų grupės 22.3 laivai, siekdami nustatyti vokiečių povandeninio laivo buvimo vietą, naudojo visas savo technologijas – sonarus ir hidrofonus klausymuisi, o atakos lėktuvai nuo lėktuvnešio kildavo stebėti jūros iš oro.
Pirmasis kontaktą su povandeniniu laivu užfiksavo karo laivas „Chatelain“. Tada atakos lėktuvai pranešė irgi matantys povandeninį laivą ir skubiai ėmė užvesti eskadrinius minininkus link taikinio šaudydami iš oro į povandeninio laivo buvimo vietą. Karo laivo „Chatelan“ paleistų giluminių bombų atakos sprogimai privertė šį povandeninį laivą iškilti į paviršių ir jis atsidūrė Medžiotojų-žudikų grupės viduryje. Paskui ėjo sutelkta lengvųjų ginklų ugnis į U-505, siekiant apsaugoti jį nuo didesnių pažeidimų ir užgrobti. Nors vokiečių jūrininkai dar bandė atsišaudyti, tačiau neilgai trukus jie buvo priversti pasiduoti.
Skęstančio U-505 gelbėjimas
Visi karo laivai nuleido valtis su abordažo komandomis. Jas sudarė įvairių specialybių jūreiviai, parengti perimti povandeninio laivo kontrolę. Užduotį perimti U-505 gavo karo laivas „Pillsbury“. Abordažo komandoje buvo devyni jūreiviai. Vienas iš jų buvo lietuvis Zenonas Lukošius, pirmos klasės motoro mašinistas (motoristas).
Vokiečiai, palikę savo povandeninį laivą, paliko atvirus liukus ir vandens vožtuvus, kad laivas nuskęstų, tačiau Zenonas Lukošius juos uždarė ir taip išgelbėjo JAV karo laivyno grobiu tapusį U-505.
„Aš buvau trečias, įlipęs į laivą. Varikliai vis dar buvo įjungti. Kanonieriai (laivo kulkosvaidininkai) buvo pirmieji, kurie į jį įlipo. Jie greitai ir efektyviai veikė siauruose povandeninio laivo praėjimuose, kai buvo likę sekundės iki pilno laivo užtvindymo“, – apie savo žygdarbį kalbėjo Z. Lukošius.
„Nuėjau išjungti laivo variklio, kai pamačiau, kad aplink periskopo bokštelį renkasi vanduo. Mes buvome įspėti ir apie galimą laivo užminavimą“, – pasakojo Z. Lukošius. Kaip paaiškėjo vėliau, prieš palikdamas laivą vienas vokiečių povandeninio laivo jūreivių Hansas Goebleris atsuko vandens vožtuvą netoli periskopo, laivas skendo.
Nematydamas, po vandeniu, Z. Lukošius atidžiai patikrino, ar ta dalis nėra užminuota, ieškojo laidų, kurie reikštų, kad padėtas sprogmuo. Jų nerado.
„Jeigu ten yra spąstai... Aš visus nuskandinsiu, bet iš kitos pusės, aš turiu sustabdyti vandens patekimą į laivą. Taigi, aš uždariau vožtuvą ir laivas nenuskendo“, – pasakojo Z. Lukošius. Taip jis išgelbėjo U-505 bei visą savo komandą nuo nuskendimo.
Šis laimikis buvo labai naudingas JAV karo laivynui. Povandeniniame laive U-505 amerikiečiai rado vertingos žvalgybinės informacijos: žemėlapių, dokumentų ir kodų. Ši informacija leido atskleisti nemažai Vokietijos karinių paslapčių. Povandeninį laivą U-505 po keturių dienų paruošimo ir tvirtinimo prie lėktuvnešio „Guadalcanal“ amerikiečiai 2 500 mylių tempė į saugų uostą Bermudoje, vėliau kruopščiai jį ištyrė, o pasibaigus karui U-505 buvo perduotas muziejui.
Zenono Lukošiaus ryžtingus veiksmus ir drąsą JAV karo laivyno vadovybė įvertino ir apdovanojo Sidabrine žvaigžde. Tai yra trečias pagal svarbą karinis apdovanojimas už drąsą, skiriamas tiems asmenims, kurie tarnavo JAV karinių pajėgose ir kovojo su Amerikos priešais.
Vėliau, jau išėjęs į atsargą, Z. Lukošius nuolatos kartodavo, kad jis nėra herojus, jis tik jūreivis, padaręs darbą, kuriam buvo ruošiamas.
Sidabrinės žvaigždės medaliui (angl. Silver Star medal) buvo perduotos Pagyrimo žvaigždės (angl. Citation Star), kurią įsteigė JAV Kongresas 1918 m. liepos 9 d., teisės. 1932 m. liepos 19 d. JAV karo sekretorius patvirtino naują tvarką ir nuo tada Sidabrinė žvaigždė pakeitė Pagyrimo žvaigždę. JAV karo laivynas Sidabrinę žvaigždę, kaip karinį apdovanojimą, pradėjo teikti nuo 1942 m. rugpjūčio 7 d., o JAV Sausumos kariuomenė šiek tiek vėliau – nuo tų pačių metų gruodžio 15 d.
Net ir baigęs tarnybą neapleido savo trofėjaus
Po sėkmingos karinės jūrų operacijos perimant vokiečių povandeninį laivą U-505, Zenonas Lukošius tapo vyriausiuoju motoro mašinistu ir tarnavo JAV laivyno vidutinės klasės karių išlaipinimo į krantą laive, kuris dalyvavo kare su Japonija Ramiajame vandenyne. Jis buvo kartu su tais, kurie regėjo atominės bombos, numestos ant Hirosimos, padarinius. Apibūdinti, kaip tai atrodė, Z. Lukošius panaudodavo tik vieną žodį – neįsivaizduojama. Vėliau, iki karo pabaigos, dirbo uosto direktoriaus padėjėju Filipinuose.
Pasibaigus karui liko jūrų pajėgų rezerve, persikėlė į Čikagą. Paskui 37 metus dirbo statybose, dengė stogus ir buvo nusiųstas dirbti net į Saudo Arabiją. Tačiau jis niekada neapleido savo išgelbėto vokiečių povandeninio laivo U-505, perkelto į Pramonės ir mokslo muziejų Čikagoje.
1990 metais muziejus organizavo įvairių susitikimų potencialiems rėmėjams. Šių susitikimų pagrindiniai herojai buvo Zenonas Lukošius ir kitas jo kolega, gelbėjęs laivą, Wayneʼas Pickelsas iš San Antonio bei buvęs vokiečių povandeninio laivo jūreivis, jau tapęs JAV piliečiu, Pete Petersonas. Pastarasis vedžiodavo žmonių grupes po U-505, o atėjus iki valdymo patalpos parodydavo tą vožtuvą, kurį vokiečių jūrininkai paliko atidarytą, kad laivas nuskęstų. Z. Lukošius ir W. Pickels jau laukdavo pasislėpę aukštesniame apžvalginio bokštelio aukšte virš šio vožtuvo.
Tada P. Petersonas sakydavo: „Mes dabar nebūtume čia su jumis šiame povandeniniame laive ir nekalbėtume apie jį, jei nebūtų dviejų žmonių, kurie jį išgelbėjo. Ir štai tie du žmonės yra čia – Petersonas ir Zenonas, kurie nulips žemyn, kaip tai padarė 1944 metais.“ Po šių žodžių abu herojai pasirodydavo publikai ir dalydavosi įspūdžiais.
Šiuo metu JAV esantis povandeninis laivas U-505 tapo atminimo memorialu 55 tūkstančiams amerikiečių jūrininkų, žuvusių abiejuose pasauliniuose karuose. Iki šio laiko jį yra aplankę daugiau nei 24 milijonai žmonių.
Zenonas Lukošius, JAV Antrojo pasalinio karo veteranas, mirė 2006 m. rugpjūčio 12 d. Harvey mieste, Ilinojaus valstijoje (JAV) būdamas 87-erių metų. Davidas R. Morsena, Pramonės ir mokslo muziejaus Čikagoje prezidentas, yra taip pasakęs apie Z. Lukošiaus indėlį į U-505 parodą: „Zenono visada trūks, tačiau jis niekada nebus išėjęs iš šio muziejaus. Jo istorija ir jo dvasia liks šioje parodoje bei gyvens toliau su kitomis ateinančiomis kartomis. Jis kiekvienam iš mūsų yra ir visada bus herojumi.“