Idėja gimė dar dešimtoje klasėje
Kuriam pirmam iš jų kilo mintis drauge atlikti privalomąją karo tarnybą, jaunuoliai dabar jau ir nebeprisimena. Tačiau puikiai žino, kad apie tai kalbėtis pradėjo dar prieš dvejus metus, būdami dešimtokai. Iš viso jų klasėje mokėsi 14 vaikinų ir iš pradžių ypatingo entuziazmo ši idėja nesukėlė.
Vis tik pamažu, tiek bendraujant tarpusavyje, tiek su aplinkiniais, ją ėmė palaikyti vis daugiau bičiulių. Vienu pagrindinių argumentų tapo daugelyje gyvenimo situacijų vaikinų taikomas šūkis – „Kas, jei ne mes?“.
Kas, jei ne mes?
Šių metų rugsėjį karinę uniformą apsivilko 10 bendraklasių: vienas pasirinko tarnybą Rukloje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų batalione, o kiti devyni – Rokas, Karolis, Armantas, Martynas, Audrius, Mindaugas, Neilas ir du Justai – tarnauja pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.
Prisimindami tą dvejų metų laikotarpį vaikinai ypač išskyrė klasės auklėtojos palaikymą. Tuo tarpu tėvai entuziazmu netryško – bent jau ne visų. Didesnė dalis tokį savo atžalų pasirinkimą sveikino, argumentuodami, jog būtina atlikti pareigą Tėvynei ar tiesiog sakydami, kad „reikia ir tokių įspūdžių“. Vis tik buvo ir tokių, kuriems apie savo pasirinkimą vaikinai prisipažino tik tuomet, kai jau nebebuvo kelio atgal.
„Kai pasakiau, kad užsirašiau į kariuomenę, tėvai buvo šokiruoti ir gana ilgai pyko. Klausinėjo, kodėl nenoriu studijuoti, sakė, kad kariuomenėje nepatiks, kad bus sunku. Aš savo ruožtu sakiau, kad vis vien reikės, tai jau geriau iš karto, savo noru, su draugais. Maždaug po mėnesio atsileido – matyt, suprato, kad tikrai to noriu ir kad savo nuomonės ir sprendimo nepakeisiu“, – prisimena vienas jaunuolis.
Svarstydami, kokios priežastys galėjo paskatinti neigiamą tėvų požiūrį, vaikinai minėjo tiek išankstinius nusistatymus ir gandus, tiek vis dar prisimenamas kraupias istorijas iš sovietinės kariuomenės laikų.
Dabartinės kariuomenės kasdienybė
Privalomąją karo tarnybą atliekančių jaunuolių diena prasideda šeštą valandą ryto. Maironio gimnazijos devintukas prisipažino, kad iš pradžių taip anksti keltis nebuvo lengva.
„Vieną dieną dar šiltai miegi savo lovoje iki devintos ar dešimtos ryto, kitą – tave jau žadina šeštą ir po dešimties minučių turi būti pasiruošęs mankštai“, – ne pačiais maloniausiais pirmų dienų prisiminimais dalijasi jaunuoliai, pridurdami, kad po dviejų-trijų savaičių visi su tuo susiję nepatogumai baigėsi ir keltis dar prieš aušrą tapo normalu ir įprasta.
Po mankštos vaikinai pasikloja lovas, apsitvarko ir eina pusryčiauti. Sotūs pusryčiai labai greitai tapo dar vienu bent jau kai kuriems nauju įpročiu kasdienėje rutinoje: pakankamai nepavalgius, dienos fizinį krūvį atlaikyti tikrai nelengva.
Kalbėdami apie maistą, jaunieji kariai pasidalijo ir viena pikantiška detale: pasirodo, valgymui skirtas laikas labai priklauso nuo kartu valgančio būrio vado.
„Jei vadas valgo greitai, paskutinį kąsnį ne visuomet spėji nuryti ir jau reikia eit lauk. Bet čia nesusipratimas būna tik patį pirmą ar kelis pirmus kartus. O tada prisitaikai – perpranti tvarką, išmoksti ir su tokiu vadu jau valgai greičiau. O jei vadas „lėtavalgis“, ir tu turi daugiau laiko“, – nauja patirtimi dalijasi jie.
Jaunuoliai vienas per kitą tikina, kad kariuomenės maistas – labai skanus ir įvairus. Tuo metu iš netoliese esančių vyresnių karių atskrieja draugiška replika – „paklauskit jų po pusmečio“. Šalia esantis seržantas dar prideda „tegul tik pabando pasakyt, kad neskanu, savaitgalį namo neišleisim“.
Nutilus bendram tiek vyresniųjų, tiek naujokų juokui, tas pats seržantas surimtėjęs priduria, jog, pavyzdžiui, lyginant su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų, maisto kokybė skiriasi kaip diena nuo nakties.
„Tais laikais buvo grikiai, grikiai ir grikiai. Dar kartais kopūstai“, – prisimena jis.
Po pusryčių naujokų paprastai laukia rytinis patikrinimas ir dienos programa: paskaitos, pratybos bei praktinės užduotys. Vakare tvarkoma ekipuotė ir valomi ginklai, tada vakarienė, valanda-kita laisvo laiko ir gesinamos šviesos.
Pirmus tris mėnesius visiems naujokams dėstoma ta pati bazinė kario rengimo programa, vėliau jau galima rinktis karinę specializaciją. Kai kurie juos dominančią sritį žino dar prieš pradėdami tarnybą, kiti išsiaiškina pirmomis savaitėmis, o kai kuriems apsispręsti padeda ir vadai, atsižvelgdami į kiekvieno jaunuolio asmenines savybes, gabumus bei talentą.
„Kartais specializaciją gali lemti ir fiziniai ypatumai – žmogaus sudėjimas, kūno tipažas. Pavyzdžiui, kulkosvaidis sveria apie 12 kilogramų, tad jį su savimi nuolat nešiotis ir dar taikliai šaudyti sugeba toli gražu ne kiekvienas“, – pastebi pašnekovai.
Iš Maironio gimnazijos devintuko keletas jau žino, kokią karinę specializaciją pasirinks: pavyzdžiui, abu Justai krypsta į mediciną, o Audrių jau nuo ankstyvos paauglystės traukia automechanika.
Laisvi savaitgaliai ir santykiai su merginomis
Pirmąsias tris savaites naujokai neturėjo teisės palikti bataliono teritorijos. Tačiau davus priesaiką, jų savaitgaliai tapo laisvi – penktadienį po užsiėmimų galima vykti namo, sugrįžti atgal reikia sekmadienį vakare.
„Žinoma, laisvą savaitgalį gauni tik tuomet, jei neturi jokių nuobaudų ar mokymo programos skolų. Iš kitos pusės – jei neturi kur ar tiesiog nenori, tavęs iš čia niekas nevaro: galima savaitgalį praleisti ir batalione. Veiklos, kuo užsiimti, čia tikrai yra“, – pasakoja vaikinai.
Jau visai kitaip žiūri tiek į ankstesnį savo pačių, tiek bendrai į visų civilių gyvenimą.
Kalbėdami apie savaitgalius, jaunuoliai atkreipia dėmesį, kad, nors nuo tarnybos pradžios praėjo nepilni trys mėnesiai, jie jau visai kitaip žiūri tiek į ankstesnį savo pačių, tiek bendrai į visų civilių gyvenimą. Visų pirma, anksčiau atrodę didžiulės ar net neišsprendžiamos problemos dabar dažnai atrodo juokingos ir nesvarbios. Antra, nebėra laiko susitikti su visais, kuriais norėtųsi, merginos – ne išimtis.
„Tarp mūsų devynių tokių, bent jau kol kas, nėra, bet iš kartu tarnaujančių jau girdėjome kelias istorijas apie tai, kad išsiskyrė su mergina – dėl to, kad kartu praleido per mažai laiko arba pasimatymai tapo pernelyg reti“, – atvirauja vaikinai.
Vis tik pati keisčiausia patirtis, išvykus iš bataliono, pasak jų, dabar yra jausmas, kad kiti žmonės nėra realūs, o tarsi užprogramuoti. Patikslindami savo mintį, vaikinai juos palygina su NPC – kompiuterinių žaidimų pasaulyje šiuo trumpiniu vadinami žaidėjo aktyviai nevaldomi personažai, žaidimo fone veikiantys „statistai“ („Non-player character“).
Ryškūs skirtumai – vos po dviejų mėnesių
Nuo tarnybos pradžios pasikeitė ne tik vaikinų požiūris į mums įprastą civilinį gyvenimą, bet ir jų vertybės bei fizinė ištvermė. Kalbėdami apie pastarąją, jaunuoliai pateikia paprastą pavyzdį: pirmojo bendro fizinio pasirengimo patikrinimo, vykusio maždaug po dviejų savaičių nuo tarnybos pradžios, metu jį išlaikė vos trys iš 29 būrio karių. Po dviejų mėnesių tokį pat testą išlaikė jau virš 20-ies jaunuolių.
Tuo tarpu kalbėdami apie psichologinę savijautą, jaunuoliai išskiria vidinę stiprybę, visiškai pasikeitusį disciplinos suvokimą ir pabrėžia, jog dėl kariuomenėje esančios tvarkos, principų bei požiūrio jaučiasi kur kas labiau subrendę nei anksčiau. Pasak vaikinų, prie šių pokyčių labai prisideda ir drauge išgyvenami sunkumai.
„Filmuose rodoma ar knygose aprašoma kareiviška draugystė tokia iš tikrųjų ir yra. Bendri išgyvenimai suartina bet kokioje gyvenimo srityje, o čia, kartu gyvenant ir vėliau juokiantis iš patirtų sunkumų, bendrumo jausmas sustiprėja labai greitai“, – pasakoja kartu tarnaujantys bičiuliai, pridurdami, kad čia atėję ne tik susirado naujų draugų, bet ir tarpusavyje „susicementavo“ visam gyvenimui.
Būsimiems prievolininkams vaikinai pirmiausiai pataria neklausyti gandų ar su kariuomene niekaip nesusijusių žmonių patarimų.
„Tiesiog nebijokite išeiti iš komforto zonos ir patys išbandykite kario gyvenimą. Nustebsite, kiek naujų dalykų apie save sužinosite. Eikite tarnauti nelaukdami kvietimo, o savo noru: tokiu atveju patys galėsite pasirinkti tarnybos vietą. Jei prikalbinsite drauge eiti vieną ar kelis bičiulius – dar geriau: nuo pat pradžių būsite ne vieni, nors čia draugų ir taip susirasite labai greitai. Ir būtinai pasiimkite papildomas šiltas kojines – jos tikrai pravers“, – šypsosi drauge privalomąją tarnybą atliekantis Kauno Maironio gimnazijos bendraklasių devintukas.