„Mes kaip šeima“
„Matot, mes čia kaip mini šeima esame. Lenkijos pasieniečiai užtikrina tvarką, jie prižiūri ir mūsų turtą, kuomet mūsų nebūna, būname išvykę kur apsipirkti. „Carito“ darbuotojai mums atveža savo produktų, kurių turi daugiau, mes kuo galim jiems taip pat padedam. Taip pat yra ir tikinčiųjų, kurie ateina pas mus pavalgyt, tiesiog ranką prideda padėdami ar išsigandusius žmones iš palapinės atveda pavalgyt“, – pasakoja Lenkijos Hrebenės pasienio poste maistą gaminantis Rokas Markovičius.
24-erių savanoris iš Kauno su grupe bendraminčių iš kelių Lietuvos miestų Ukrainos pabėgėliams jau antrą savaitę gamina karštą maistą. Rokas su draugu Kaune turi du mėsainių furgonus. Su vienu iš jų atvyko į Lenkijos pasienį pamatę kauniečio Daliaus Drumstos kvietimą feisbuke. Dalius – taip pat turi savo maisto furgoną, jis jau pirmosiomis karo dienomis ėmėsi iniciatyvos ir atvažiavo nemokamai maitinti pabėgėlių iš Ukrainos.
Vyrai dirba pamainomis visą parą. Iš pradžių miegodavo palapinėse, furgonėlyje, paskui, sako, gavę vieną kambarį viešbutyje, kur gali ir nusiprausti.
„Viską palikom ir išvažiavom. Nes maistą gaminti mokam ir turbūt to svarbiausio dalyko čia ir reikia. (…) Iš pradžių, kai atvažiavom čia, nebuvo jokio maitinimo, pamatėm tikrai graudų vaizdą, dabar jau viskas yra tvarkinga. Per dvi savaites Lenkija labai patobulėjo visom prasmėm, nėra sumaišties, jie žino, kaip daryt ir ką daryt“, – 15min žurnalistams pasakojo Rokas.
Pasak jo, lietuviai savanoriai čia gamina karštą, sotų maistą ir patys sulaukia pagalbos ne tik iš Lietuvos, bet ir čia pat pasienyje veikiančių Lenkijos organizacijų.
„Pagrindinis motyvas, kodėl mes esame čia, dėl to, kad norime padėti visiems, kam galim padėt. (…) Visa tai atliekam nemokamai, savanoriškai, kai kurie žmonės atėję net nelabai supranta, kaip nemokamai galima gauti karšto maisto“, – sakė Rokas.
Virėjams tenka pabūti ir vertėjais
Savanoryste niekuomet neužsiėmęs ir pagalba kitiems anksčiau pernelyg nesidomėjęs jaunuolis po kelių savaičių darbo pasienyje, kur tekdavo dirbti ištisomis paromis, ir regėto karo pabėgėlių vaizdo teigė permąstantis kai kurias vertybes.
„Jausmas labai įdomus, pradedi labiau vertinti kai kuriuos dalykus, kai pamatai nuo karo bėgančius žmones, turinčius tik tiek, kiek gali panešti. Jie daugiau nieko neturi ir greičiausiai nieko nebeturės, ką iki šiol turėję. Tai gal suteikia kažkokio kitokio pamąstymo viduje. Nes turbūt niekad nepagalvotum, kad reikia bėgti iš Lietuvos su maišu ant nugaros viską palikus“, – svarstė kaunietis.
Hrebenėje taip pat savanoriaujantis Artūras Pileckas iš Vilniaus – ukrainietis, kilęs iš Donecko apskrities. Prieš daugelį metų su šeima persikėlęs gyventi į Lietuvą, joje baigęs mokslus.
36-erių vyras sako, kad pasienyje dažnai tenka ne tik maistą gaminti: „Tenka pabūti ne tik virėju, bet ir vertėju, nes čia žmonės visiškai nei rusiškai nei angliškai nekalba, jiems reikia informacijos, kur sušilti, kur tualetai, į ką kreiptis dėl transporto. Kai kurie šių žmonių buvo įstrigę po šešias paras tiesiog lauke. Yra kam padėjom iškeliaut į Lietuvą, nes šeima Lietuvoj buvo. Surasdavom transportą, padėkodavo labai ir išvažiuodavo.“
Artūras pasakojo turįs netoli Donecko esančiame kaimelyje likusią tetą, kurią jau suluošino šis karas, tačiau nepaisant to, moteris neketina palikti savų namų.
„Po pirmo apsišaudymo skeveldra jai į koją pataikė, teko amputuot. Dabar ji atsisako išvažiuot, sako „čia mano namai, viską turiu, nieko nepaliksiu“. Mano kaimelis per vidurį – iš vienos pusės rusai, iš kitos ukrainiečiai, taip ir šaudėsi kasdien. Dabar tetos sūnus važinėja, maisto atveža. Nors ten įvažiuot sunku, turi gauti leidimą“, – pasakojo Artūras.
Atvykę padėti ir ukrainiečiams, ir lenkams
Gaminamas ar dalinamas maistas – tiek karštas, tiek atskiri produktai, vaisiai, kūdikių maistas – bene daugiausia savanorių iš įvairių šalių teikiama pagalba Lenkijos pasienyje. Visuose lankytuose punktuose įkurtos Pasaulio maisto organizacijos palapinės, kai kur ispanai gamina tradicinę paeliją, indas maisto furgonėlyje siūlo vegetariškų sriubos ar masala arbatos, kitas jo tautietis dalija vaisius.
„Mes čia aštuonias dienas. Pakaitomis dirbame 24 valandas per parą. Miegame palapinėse, jose pabėgėliai taip pat gali pailsėti. Verdame arbatą, gaminame sriubą, kepame picą visą parą. Mylime ukrainiečius ir norime jiems padėti, tačiau padėti reikia ir lenkams, kurie netikėtai turi priglausti du milijonus pabėgėlių“, – pasakoja Medykos pasienio punkte savanoriaujantis pusamžis škotas, vilkintis tradicinį kiltą.
Dar keli jo tautiečiai mikliai sukasi kepdami picas atsigabentoje lauko krosnyje.
Medykos punktą daug pabėgėlių iš Ukrainos kerta pėsčiomis ir čia pat juos pasitinka gausus būrys savanorių iš įvairiausių pasaulio šalių. Reakcijos į šį dėmesį pačios įvairiausios – kai kurie nuolankiai dėkoja, kai kuriuos ukrainiečius tenka padrąsint, kad priimtų jiems siūlomą pagalbą. Išvarginti ilgų kelionių ar laukimo pasienio eilėse, įtampos dėl nežinios, kuria kryptimi judės toliau ar kur praleis artimiausią naktį – nemažai žmonių suglumę ir sutrikę, atsisako maisto, nes teigia tiesiog praradę apetitą.
Bet dažno vaiko akys nušvinta gavus žaisliuką iš ryškų peruką dėvinčio prancūzo ar paragavus karšto blyno su šokoladiniu kremu.
Lenkijos pasienyje gausu įvairių labdaros, humanitarinės pagalbos organizacijų, taip pat ir pavieniui atvykusių savanorių.
„Pati turiu penkis vaikus. Kai pamačiau tuos karo vaizdus iš Ukrainos, nebegalėjau ramiai sėdėti ir atvykau čia“, – sakė amerikietė Paula.
Pagalba – muzikos skambesiu ir apkabinimais
Davidas Martelo – italas, gyvenantis Vokietijoje, pasitinka nuo karo bėgančiuosius skambindamas fortepijonu. Instrumentą vyras atsigabeno iš Vokietijos ir jau kelias savaites groja tiesiog lauke, apsivilkęs keliais sluoksniais šiltų rūbų.
„Piano žmogumi“ pramintas italas sako tikįs, kad muzika gydo ir ramina.
Vienas neoficialiai kalbintas Lenkijos pareigūnas atviravo, kad kažin kaip sektųsi jo šaliai dorotis su milijoniniais pabėgėlių srautais, jei ne visa ši dešimčių tūkstančių savanorių pagalba.
Pats didžiausias būrys čia – savanorių iš pačios Lenkijos.
„Jūs neįsivaizduojat, kaip esame dėkingi šiems žmonėms. Mes sėdime čia, o prie mūsų tai vieni, tai kiti vis prieina, nuolat klausia, ar reikia ko, ar gali kuo padėt. Stengiasi vaikus užimti – piešia, žaidžia, vaikai užsimiršta ir vėl juokiasi“, – 15min sakė ukrainietė Tatjana.
Hrebenės punkte pėsčiomis kertančiųjų sieną beveik nėra, daugelis čia pervežami autobusais.
Grupė lenkų savanorių sutarusi su policijos pareigūnais, kad šie tam tikroje vietoje sustabdytų sieną jau kirtusius autobusus. Šiems sustojus – savanoriai, atsiklausę vairuotojų, mikliai lipa vidun nešini maišais maisto, saldėsių, vandens ir dalija visiems keleiviams iš eilės.
Kai kurie kukliai šypsosi, kai kurie garsiai dėkoja, o kai kurie verkia iš laimės, vaikai siunčia oro bučinius.
„Ta moteris ukrainietė tiesiog apsikabino ir ilgai nepaleido iš glėbio. Verkėm abu“, – vos išlipęs iš vieno tokio autobuso pasakoja Pavelas.
Kiekvienas toks reisas palydimas lenkų šaukiamu „Slava Ukraini!“ ir ukrainiečių atsaku – „Herojem slava!“.
