Su šiais ukrainiečiais susipažinau prieš mėnesį, kai iš Vilniaus važiavome į Luhansko frontą. Jie keliavo į savo namus Kijeve, o tuo pačiu metu – talkino Jonui Ohmanui, kuris vadovauja lietuvių paramą renkančiam fondui „Blue/Yellow“.
Lena ir Sergejus pasakojo, kad dirbami žurnalistais apkeliavo daug Vakarų Europos valstybių, tačiau labiausiai patiko Lietuvoje.
Išsinuomojo butą Žvėryno rajone ir artimiausiu metu ruošiasi persikraustyti iš Kijevo į Lietuvą. Kurs verslą.
Kai keliavome, ukrainiečiai aiškino, kad mūsų šalis sužavėjo ne tik stipriu palaikymu Ukrainai ir tvirta prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija. Lena sakė, kad Vilnius yra vienintelė Vakarų Europos sostinė, kurioje jaučiasi visiškai sava, lyg tarp senų draugų.
Taip yra netgi ne todėl, kad ukrainiečiai su dalimi lietuvių gali susikalbėti rusiškai. Lena ir Sergejus sakė, kad pasirinkimas ir savijauta susiję su bendra mūsų valstybių istorija ir patirtimi.
Kai kartą gėrėme arbatą Kijeve, šeimynėlė man pasakojo apie Žalgirio mūšį, karalių Mindaugą ir karvedį Vytautą, klausė manęs apie Miško brolių juostelę, kurią nešioju ant dešiniojo riešo, ir Juozą Lukšą-Daumantą.
Tarkime, kai kartą gėrėme arbatą Kijeve, šeimynėlė man pasakojo apie Žalgirio mūšį, karalių Mindaugą ir karvedį Vytautą, klausė manęs apie Miško brolių juostelę, kurią nešioju ant dešiniojo riešo, ir Juozą Lukšą-Daumantą.
Mūsų keliai išsiskyrė, kai Lena ir Sergejus liko Kijeve, o aš išvažiavau į Luhansko frontą. Ten supratau, kad tokių ukrainiečių, gerbiančių mūsų valstybę, yra daug.
„Mes su lietuviais esame broliai, o tie visuomet buvo mūsų priešai“, – rodydamas į Rusijos pusę kartą sakė Batia, plėšraus bataliono „Tornado“ garnizono vadas.
Tą rytą pasakojo, kad Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys ir Baltarusija turėtų laikytis išvien, nes kažkada buvo viena valstybė, broliškos tautos.
Apie bendrą Lietuvos ir Ukrainos istoriją kalbėjo kiti „Tornado“ kazokai Naumas ir Irakietis, apie tai kalbėjo Ukrainos armijos 30-osios mechanizuotos brigados karininkas Andrejus, organizacijos „Spilna Sprava“ nariai Borisas Penčukas ir Jurijus, ukrainietis karo instruktorius Horstas, kuris vairavo mūsų visureigį iš Vilniaus iki Luhansko prieigų.
Horstas gimė ir užaugo Rytų Ukrainoje, ten šiuo metu gyvena su šeima, tačiau dabar svarsto apie galimybę įsikurti Lietuvoje.
Ukrainietis teigė, kad jo šalies ekonomika sminga žemyn, kyla degalų kainos, trūksta maisto produktų, mažėja atlyginimai ir socialinės išmokos, o Ukrainos valdžia yra laikoma smarkiai korumpuota.
Ukrainietis teigė, kad jo šalies ekonomika sminga žemyn, kyla degalų kainos, trūksta maisto produktų, mažėja atlyginimai ir socialinės išmokos, o Ukrainos valdžia yra laikoma smarkiai korumpuota, todėl negali suvaldyti situacijos. Todėl vyras rimtai dėlioja planus emigruoti į Vakarų Europą.
Vienas iš Horsto sūnų gyvena ir dirba Vokietijoje, tačiau šeima norėtų įsikurti Vilniuje.
Ukrainiečio akimis, mūsų šalis yra tikra Europos Sąjungos valstybė, žmonių mentalitetas ir požiūris į savo šalį – vakarietiškas, finansinės galimybės – gerokai didesnės nei Ukrainoje.
Lietuviai taip pat myli ir supranta ukrainiečius, turime bendrą istoriją, Lietuva bene vienintelė Europoje drąsiai kalba apie Kremliaus agresyvumą ir Rusijos sukeltą karą.
Per pastaruosius metus Ukrainoje lankiausi keturis kartus, bet dar niekada nejaučiau tokio pasididžiavimo, kad esu iš Lietuvos.
Per pastaruosius metus Ukrainoje lankiausi keturis kartus, bet dar niekada nejaučiau tokio pasididžiavimo, kad esu iš Lietuvos.
Maidane mūsų šalies vardas atverdavo visas duris, galėdavau patekti į sukilimo užkulisius. Tačiau didžiausi maidancų draugai buvo lenkai.
Man susidarė įspūdis, kad šiuo metu lietuviai ir mūsų prezidentė D.Grybauskaitė ukrainiečiams yra tokie patys didvyriai, kaip ir frontą laikantys kariai. Kai pasakydavau, kad esu lietuvis, ukrainiečiai tvirtai spausdavo ranką, apsikabindavo, dėkodavo, prašydavo perduoti linkėjimus „mūsų Daliai“, kuri yra „tikriausias vyras Europoje“.
Fondo „Blue/Yellow“ vadovas J.Ohmanas, mano galva, objektyviai vertinantis situaciją, teigė, kad Lietuva ir lietuviai šiuo metu yra pagrindiniai Ukrainos sąjungininkai pasaulyje.
Man susidarė įspūdis, kad šiuo metu lietuviai ir mūsų prezidentė D.Grybauskaitė ukrainiečiams yra tokie patys didvyriai, kaip ir frontą laikantys kariai.
Taip yra ne tik dėl prezidentės D.Grybauskaitės tvirtos pozicijos dėl Rusijos agresijos ir karo Ukrainoje. Ne tik dėl drąsiai reiškiamo palaikymo kariaujančiai šaliai.
Taip yra ir todėl, kad Lietuvos visuomenė kiekvieną dieną gabena tonas krovinių į frontą Rytų Ukrainoje.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek yra aktyviai veikiančių paramos organizacijų, fondų ir pavienių žmonių. Man atrodo, kad vienos rankos pirštų, matyt, neužtektų.
Kaip sakė „tornadas“ Batia: karą Ukrainoje laimės ne kariai, bet rėmėjai, vadinamieji volontiorai. Gal nuožmus karys perlenkia lazdą, tačiau visuose Luhansko fronto daliniuose girdėjau panašią nuomonę – kariai iš volontiorų gauna apie 60-80 proc. visų reikiamų dalykų. Nuo kojinių ir maisto produktų iki šarvinių liemenių ir ginkluotės elementų.
Tokia aktyvi, nesavanaudiška ir drąsi Lietuvos žmonių pozicija ir darbai yra labai svarbūs Ukrainai, kurią netrukus gali pervažiuoti Kremliaus volas.
Todėl tokia aktyvi, nesavanaudiška ir drąsi Lietuvos žmonių pozicija ir darbai yra labai svarbūs Ukrainai, kurią netrukus gali pervažiuoti Kremliaus volas.
Bendraujant su ukrainiečiais, kurie su tokiu susižavėjimu kalbėjo apie mūsų šalį, kilo eretiška mintis: mes turėtume pakviesti į savo šalį tuos ukrainiečius, kurie nori emigrauoti iš savo valstybės. Jie vis tiek tai padarys, tad pasiūlykime savo namus!
Prieš kelis mėnesius „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas portalui delfi.lt sakė, kad šiandien mūsų šalyje nėra jaučiamas darbo jėgos trūkumas, tačiau tokia problema gali iškilti jau netolimoje ateityje. Tai sukels ne tik ekonominių problemų, tačiau ir atbaidys investuotojus.
Pavyzdžiui, jau dabar trūksta IT specialistų, duomenų analitikų, o fizinį darbą atliekantys žmonės jaučiasi nuskriausti dėl menko atlygio.
Tačiau net ir nedideli atlyginimai mūsų šalyje yra gerokai didesni nei Ukrainoje.
Pavyzdžiui, Lietuvoje gydytas Ukrainos savanoris Viktoras Trofimenka, kurį netoli Donecko oro uosto sužeidė haubicos sviedinys, prieš karą gyveno Poltavoje ir dirbo IT specialistu. Jis pasakojo, kad sprendimą išeiti į frontą smarkiai kritikavo artimieji ir draugai, nes vyras uždirbo riebią sumą – 580 eurų per mėnesį.
Lietuva turi ką pasiūlyti tokiems ukrainiečiams kaip IT specialistas Viktoras, desantininkus treniravęs Horstas, visą pasaulį apkeliavę žurnalistai Lena ir Sergejus.
Lietuva turi ką pasiūlyti tokiems ukrainiečiams kaip IT specialistas Viktoras, desantininkus treniravęs Horstas, visą pasaulį apkeliavę žurnalistai Lena ir Sergejus.
Jie čia gali užsidirbti, taupyti, gyventi vakarietiškoje valstybėje. Tuo pačiu – iš mūsų mokytis europietiško požiūrio į savo šalį, demokratiją, žmogaus teises ir panašius dalykus, kurių Ukraina dar turės išmokti.
Tuo pačiu, ukrainiečiai mums yra artima tauta, mes turime bendrų šaknų, suprantame vieni kitus, galime susikalbėti, norime vieni kitiems padėti. Esu įsitikinęs, kad imigrantai iš Ukrainos būtų ištikimi ir sąžiningi Lietuvos piliečiai arba darbuotojai.
Esu įsitikinęs, kad imigrantai iš Ukrainos būtų ištikimi ir sąžiningi Lietuvos piliečiai arba darbuotojai.
Kaip mes turėtume pakviesti ukrainiečius?
Negaliu tiksliai atsakyti į šitą klausimą. Matyt, suteikti lengvatines sąlygas Ukrainos piliečiams, kurie ieško darbo arba nori apsigyventi Lietuvoje.
Kokios turėtų būti tos išskirtinės sąlygos? Apie tai turėtų diskutuoti Lietuvos politikos elitas, patyrę valstybės administratoriai, ekonomistai, net akademinė bendruomenė ir žurnalistai.
Tai būtų žingsnis, kuris parodytų, kad Lietuva išties gali būti Baltijos ir Rytų partnerystės regiono užsienio politikos formavimo lyderė.
