Anne Applebaum: Nenorime naujo Šaltojo karo, bet tai geriau nei naujas pasaulinis karas

Šiemet įprastai rami publika garsiai leipo juokais iš Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, kuris tam tikru metu bandė abejoti Vokietijos suvienijimo procesu. Kai kurie dalyviai garsiai plojo ir iš, panašu, bevaisės diskusijos Maskvoje grįžusiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, pareiškusiai, kad šiam konfliktui nėra karinio sprendimo.

Kai buvęs Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Malcolmas Rifkindas pasiteiravo, kaip A.Merkel ketina sustabdyti Rusiją be karinės jėgos, plojo kita salės pusė. Net ir stebint konferenciją per atstumą buvo aišku, kad nuomonės išsiskyrė. Visi sutinka, kad Rusija meluoja, visi supranta, kad paliaubų laikytis ji neketina, bet niekas nesutaria, ką reikėtų daryti.

Akivaizdu, kad tikra diskusija dėl Ukrainos ir Rusijos santykių dar tik prasideda ir turima galvoje ne tik diskusija: „ar reikėtų apginkluoti Ukrainą?“.

Tai įdomi diskusija nes joje išryškėja nesutarimai tarp JAV (Marso) ir Europos (Veneros). Vis dėlto ji atitraukia dėmesį nuo esminių dalykų.

Ukrainos apginklavimo klausimas yra tik trumpalaikės strategijos dalis, atitraukianti dėmesį nuo tikrosios rusiškojo žaidimo esmės. Prieš metus Ukraina neturėjo jokios etninių konfliktų istorijos. Puikiai ginkluoti „separatistai“ pasirodė scenoje tik tada, kai Vladimiras Putinas tam davė įsaką.

Vadinamasis pilietinis karas yra dirbtinis konfliktas, valdomas Rusijos specialiųjų tarnybų ir kurstomas išmanios paneuropinės dezinformacijos kampanijos. Jis truks tol, kol rusai to norės. JAV karinių pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas teigė, jog Rusija šiam karui pateikė moderniausias oro gynybos ir elektroninio karo sistemas, kokių tariami sukilėliai jokiais būdais negalėtų gauti.

Šios kovos tikslas nėra pergalė. Tikslas – užkirsti kelią bet kokios formos europietiškos Ukrainos sukūrimui, kuri ideologiškai grasintų putinizmo išlikimui. Sekant šia logika lieka aišku, kad net ir Vokietijos siūlomos paliaubos taps įšaldytu konfliktu, kokį KGB jau suorganizavo Padniestrėje ar Pietų Osetijoje.

Sekant šia logika lieka aišku, kad net ir Vokietijos siūlomos paliaubos taps įšaldytu konfliktu, kokį KGB jau suorganizavo Padniestrėje ar Pietų Osetijoje.

Kai tik jis prasidės, Rusija galės pajungti į darbą slaptosios policijos pajėgas, rengti karines bazes, galbūt net treniruoti naujas teroristų grupes. Paslaptingi sprogimai jau vyko Kijeve ir Charkove. Praėjusių metų gruodžio mėnesį šešios bombos sprogo Odesoje.

Tai gali įvykti labai greitai – per kelias savaites ar net dienas, tad apginklavimo strategija čia neveiks. Taip, Ukrainos armija gali būti sustiprinta tiek, kad atlaikytų tolesnę marionetinės valstybės sienų plėtrą. Bet net ir JAV negali modernios ginkluotės teikti taip greitai, kad Ukraina galėtų sunaikinti teroristų turimą naujausią rusišką ginkluotę.

Kitaip kaip pasiunčiant 82-ąją JAV oro desanto diviziją, būdų, kaip sustabdyti egzistuojančios Novorusijos įsitvirtinimą, nėra. Vakarams dabar reikia ne trumpalaikės karinės strategijos, o ilgalaikio plano, kuris padėtų išlaikyti Ukrainos valstybingumą ir po truputį integruotų ją į europinę erdvę.

Galime padėti treniruoti ne tik Ukrainos karines pajėgas, bet ir saugumo tarnybas, kurios buvo visiškai nustekentos buvusio prezidento. Galime reikalauti dar ryžtingesnės ekonominės reformos ir remti ją realiais ekonominiais veiksmais. Mes galime laikyti tai ilgalaikiu projektu, kaip šeštadienį ir užsiminė A.Merkel, pastatyti naują Berlyno sieną Donecke, įkurti demilitarizuotą zoną, o visą likusią Ukrainą laikyti savotiška Šaltojo karo laikų Vakarų Vokietija.

Mes galime pripažinti tą pavojų, kurį Europai kelia ne tik karinė Rusijos agresija, bet ir jos politinė bei ekonominė korupcija. Galime pritaikyti daug griežtesnes ir giliau siekiančias sankcijas. Galime atskirti Rusiją nuo tarptautinės mokėjimų sistemos (SWIFT). Galime griežčiau traktuoti savo įstatymus ir neužmerkti akių prieš Rusijos verslo pinigų plovimo atvejus Europos sostinėse.

Mes galime pripažinti tą pavojų, kurį Europai kelia ne tik karinė Rusijos agresija, bet ir jos politinė bei ekonominė korupcija.

Londonas ir Ciuricho bankų gnomai praras dalį klientų. Bet ši kaina bus mažesnė nei ta, kurią mokėsime nedarydami nieko. Kokia alternatyva? Ukrainos žlugimas ir Putino iliuzija, jog jis laimėjo dar vieną mūšį, kokią jis turėjo po 2008 metų karo Gruzijoje.

Tuomet jis planuos dar vieną būsimą įšaldytą konfliktą. Jei jis bandys tai daryti NATO narių Estijos ar Lietuvos teritorijose, Europa sulauks dar platesnio masto konflikto. Mes nenorime naujo Šaltojo karo, bet jis bus žymiai geriau nei naujas pasaulinis karas. Ir jei nesugebėsime sukurti ilgalaikės veiksmų strategijos, tai mums ir gresia.