Miniose nepastebimai sudygsta „tvirtos rankos“ ilgesys, o demokratinius režimus pakeičia autoritariniai, autoritetiniai ir visokie kitokie panašaus plauko. Žmonės net nespėja pajausti, kaip ir vėl reikia lipti ant barikadų ir ginti savo bei kitų laisvę...
Kitaip ir neišdegs – tik parlamentai gali ir turi nepailstamai stovėti Tautos ir valstybės suverenumo, demokratijos, asmens prigimtinių ir įgytų laisvių bei teisių sargyboje. Nei daug, nei mažai, bet istorijoje tikrai apstu pavyzdžių, kai ne vienam parlamentui kinkos virptelėjo, užsivertus ant pečių ir tempiant tokias sunkenybes – nuo valstybės statybos, demokratijos brandinimo ar rinkos surėdymo darbų.
Ne veltui sakoma, kad parlamentai, jei tik jie nori gerai nudirbti savo darbus, turi būti panašūs į gerai suręstas tvirtoves ir turėti įgudusias įgulas. Negana to, parlamentai turi būti ir žmones atstovaujantys, ir jiems atskaitingi, ir valdžias kontroliuojantys, ir ateitį strateguojantys, ir silpniems jautrūs bei užjaučiantys... Žodžiu, jie turi būti visokie, kokie tik įmanoma – pagal prigimtį ir paskirtį atseikėta. Ir tai dar žmonėms neįtiksi. Pasižiūrėkit, kur žmonės pirmiausia skuodžia „garo nuleisti“ kilus krizei, neramumams ar šiaip politikuojančių pakurstyti. Kur gi kitur, aišku, prie parlamento rūmų – čia ir pykčiui, ir pagiežai, ir vilčiai, ir tikėjimui – viskam vietos atsiras. Parlamentai mėgsta įvairovę, ir ją būtinai suras bei pasiūlys žmonėms – tokia jau jų prigimtis.
Visa mūsų istorija ir valstybingumas yra tiesiog persmelkti parlamentarizmo dvasios. Ar šiam neįtikėtinos vertės ir aprėpties reiškiniui šiandien skiriame deramą dėmesį, ar jį adekvačiai vertiname? Atsakysiu iškart ir aiškiai – žinoma, kad ne, nevertiname savo paties didžiausio istorinio ir, jeigu norite, kultūrinio lobyno. Nes parlamentarizmas, parlamentinės/partinės demokratijos, parlamentinės sistemos, etc. yra ne kas kita, kaip tik visuomenėje tarpstanti, vyraujanti kultūra.
Deja, mes savo kasdieniniu, buitiniu, ar kokiu tik norite lygmeniu, net nesusimąstome, kaip tie parlamentinės kultūros standartai yra visai greta mūsų, šalia šeimų, artimųjų, draugų. Prisiminkit, kiek kartų bendroje užstalėje yra tekę priimti sprendimus balsuojant, balsų dauguma ar „bendru sutarimu“, viską nulemiant vyriausiojo balsui, gerbiant ir ginant mažumų interesus... Tai viso labo tik keli parlamentarizmo kultūros atspindžiai kasdienybėje. O kiek tokių parlamentinio gyvenimo standartų būtų galima prirankioti...
Tačiau, kaip ekspertai sako, svarbiausia tai, kad toks gyvenimas leidžia priimti pačius sudėtingiausius sprendimus pačiose didžiausiose įtampose ir... nesusimušti. Ką gi, tai ir yra pats tobuliausias kolektyvinių konfliktų gesinimo menas. Tai ir yra ne kas kita, kaip kolektyvinės kūrybos politikoje menas, ir parlamentas tam suteikia visas įmanomas galimybes. Atsiminkit – parlamentas, bet ne valdovas, prezidentas ar premjeras ir t. t. Todėl, kad parlamentas kuria, įkūnija ir skleidžia atitinkamą laikmečio kultūrą, ir tai gali vykti šimtmečiais. Gi valdovai ir vadovai, geriausiu atveju, gali skleisti nebent valdymo stilių, politines manieras. Ateina, išeina, ir viskas tuo dažniausiai pasibaigia. Kaip sako, kas patūpčioja, kas pakrūpčioja, – ir tiek žinių...
Bet kodėl, kaip leptelėjau vos prieš tai, tų savo parlamentarizmo kultūrinių lobynų nebranginame, negerbiame ir nevertiname? Galima būtų tiesiog pašmaikštauti, kad pagarbos šiems ženklams visais atvejais nebus per daug. Tačiau nelabai tai leidžia objektyvią tikrovę iliustruojantys mūsų gyvenimo faktai. Antai, prieš pora metų Lenkijoje buvo trankiai paminėtos 550-osios parlamentarizmo metinės. Lenkų istorikai „įžiūrėjo“, kad 1468 m. centrinėse Lenkijos žemėse, Piotrkow Trybunalski, karaliaus Kazimiero Jogailaičio kvietimu, į didįjį suvažiavimą susirinko didikai, žemių atstovai, ir tikiu būdu duota pradžia parlamento institucijos užuomazgoms.
Minint šią iškilią parlamentarizmo datą Lenkijoje garsias kalbas rėžė valstybės vadovai, organizuotos mokslinės konferencijos, išleistos knygos, paskelbtos publikacijos, surengtos parodos... Visa tai labai gražu, prasminga, ir, jeigu norite, valstybinės ideologijos konstravimo aspektu – tikslinga ir išganinga. Parodykit man Vakarų demokratiją, kurioje nesididžiuotų, negarbintų savo parlamentarizmo tradicijų, paveldo, šias dienas pasiekusių parlamentarizmo kultūros standartų? Nerasite tokios...
Apeliuojant į tuos pačius mums netolimus lenkus, – kas panašaus tuo klausimu Lietuvoje, negi absoliuti tyla, nieko panašaus neturim, nėra ką prisiminti, paminėti ir pažymėti? Taip tikrai nėra, viską turim ir netgi daugiau nei reikėtų pačių iškiliausių parlamentarizmo datų šventimams. Bėda matyt tik tame, kad įpratę trypčioti vietoje, dairytis ir nieko nedaryti. Kažkada tie patys lenkai parodė, kokias prasmingas iškilmes galima surengti Gegužės 3 d. Konstitucijos mažesnių ar didesnių sukakčių proga. Negi dabar vėl reikės kažkam truktelti už vadžių ir pasakyti – lietuvaičiai, jūsų parlamentarizmo istorija ir pėdsakas dabartyje nė kiek nemenkesni už mūsų – švęskite pilnu pajėgumu ir įprasminkite! Švęskite kaip tik norite ir įmanoma – ir patys sau, ir kartu su mumis – juk parlamentarizmo istorijoje bendro turime nė kiek ne mažiau, nei bet kur kitur.
Tik reikia valios, iniciatyvos, o sutarimą visada įmanoma rasti.
Taigi, apie stebimą situaciją kitaip nepasakysi – arba neturime istorijos politikos, arba sutelktos politinės valios suvokti parlamentarizmo reikšmę mūsų valstybei, demokratijai ir visuomenei. Tokias progas praleisti pro akis, jų deramai neatžymint, nesureikšminant ir neįprasminant, sakyčiau, bemaž politinis nusikaltimas. O neįmanomo tikrai nieko nėra, ieškant lietuviškojo parlamentarizmo atskaitos taškų galima įkibti ir į XV a. paskelbtas mūsų kunigaikščių privilegijas, ir į vėlesnes Lietuvos Statutų datas. Tik reikia valios, iniciatyvos, o sutarimą visada įmanoma rasti. Tą juk ir byloja šimtametė mūsų – lietuviškojo parlamentarizmo – dvasia!
Su tarptautine parlamentarizmo diena, lietuvaičiai! Bent šiandien atsigręžkit į Seimo pusę, pasidžiaukit ir nusišypsokit. Galit ir bokalą kilstelti. O jau kitą kartą pabandykit suprasti, kaip viskas atrodytų mūsų demokratijoje, jeigu to Seimo anei parlamentinės demokratijos neturėtume
