Rytų europiečiai nuo Estijos iki Albanijos, nuo Čekijos iki Armėnijos neretai suplakami į vieną krūvą ir iš šio plakinio „iškepamas“ stereotipinis šios rūšies atstovas.
Tai neturtingas, nelabai valyvas ir ne visai civilizuotas, nemandagus, turintis abejotiną išsilavinimą, linkęs meluoti ar net vogti, gali būti triukšmingas, ypač, kai išgeria, mėgsta laikytis bandoje, atsparus neigiamiems išoriniams poveikiams. Bet jis vis dėlto yra pakenčiamesnis nei arabai ar afrikiečiai (Afrika yra tokia didelė šalis, kurioje gyvena pusnuogiai juodaodžiai, drambliai ir nuolat vyksta gentinės kovos).
Su paaiškinimais, kad Lietuva jau devyneri metai yra Europos Sąjungos narė ir todėl netikslu ją gretinti su Moldova ir net Rumunija, toli nenueisi.
Net ES institucijose, šios sąjungos vertybių šventyklose, žadėtas lygiateisiškumas, solidarumas ir visateisiškumas praktikoje įgyvendinamas vangiai. Svarbių postų dalybose „naujosios“ ES šalys, atrodo, visam laikui taip ir liksiančios jaunėlėmis, nors sudaro jau apie pusę ES narių, lieka trečio brolio vietoje. Europos Parlamente neseniai girdėjau pasakymą, kad turbūt darbuotojų išnaudojimo atvejai EP yra susiję su „naujųjų“ narių autoritariniu valdymo stiliumi, kurį jos išsaugojo nuo sovietinių laikų.
Taigi kas tas baubas Rytų Europa ir iš kur jis atsirado?
Nors akivaizdu, kad Rytų Europa kaip geopolitinis blokas susiformavo nusileidus geležinei uždangai po Antrojo pasaulinio karo, suvokimas, kad Europos Rytai smarkiai skiriasi nuo Vakarų, yra daug senesnis.
Modernios Rytų Europos šaknys slypi XVIII amžiuje, Apšvietos epochos pradžioje. Ši epocha atrado racionalų individą, kurio priešingybe tapo Apšvietos idealų neįkūnijantys visi „kiti“. Tam, kad galėtumėme pasakyti, kas mes esame, turime būtinai žinoti, kuo nesame, nes kitaip mūsų savęs ir kartu pasaulio supratimas prarastų prasmę.
Pavyzdžiui: aš esu moteris (ne vyras), lietuvė (ne ukrainietė), europietė (ne azijietė). Taigi, mums būtinai reikalingas yra „kitas“, kuris yra kitoks nei aš, ir todėl galiu nuo jo atsiriboti. Besiformuojant dariniui „apšviesta Vakarų Europa“, vienu iš tų „kitų“ tapo rytų europiečiai. Kadangi vakarų europiečiai save mato pažangiais, civilizuotais, racionaliais, tai rytų europiečiai jiems ir liko atsilikę, mažiau civilizuoti, emocionalūs.
Rytų Europa yra tarsi pereinamoji zona, kuriai lemta nuolat siekti „europietiškumo“ standartų. Nors geografiškai ši Europos dalis priklauso žemynui, kultūriškai ji „nenusipelno“ taip vadintis.
Įdomu tai, kad šioje konstrukcijoje Rytų Europa nėra visiška Vakarų Europos priešingybė. Tai palikta Artimiesiems Rytams ir likusiam Arabų pasauliui Afrikoje – Europos kaimynams, nuo kurių ir reikia labiausiai atsiriboti.
Rytų Europa yra tarsi pereinamoji zona, kuriai lemta nuolat siekti „europietiškumo“ standartų. Nors geografiškai ši Europos dalis priklauso žemynui, kultūriškai ji „nenusipelno“ taip vadintis. Nenuostabu, kad niekas nenori būti šioje lygoje.
Prancūzams net ir Berlynas jau yra Rytų Europa. Vokiečiai yra įsitikinę, kad ji prasideda nuo Vokietijos-Lenkijos sienos. Lenkai stumia šią ribą dar toliau į Rytus, o lietuviai mušasi į krūtinę, kad jie yra Europos centre. Na, o rusai yra patys sau žemynas ir jiems tokios etiketės nepriklijuosi.
Svarbu paminėti, kad jei nepavyksta įsipaišyti į Vakarus, būtina siekti bent Vidurio Europos statuso, kuri pagal pereinamosios zonos logiką yra „europietiškesnė“ nei labiausiai atsilikusi Rytų Europa.
Panašu, kad „Europos“ terminą vis labiau monopolizuoja ES, žodžius „europinis/europietiškas“ ir „Europos Sąjungos“ verčianti sinonimais, pvz., europinės/ES vertybės, europinė/ES pilietybė, Europos/ES narių istorija.
Suprask, šalys, kurios nėra ES narės, nėra visiškai europietiškos. Šio proceso pasekmė yra ne tik rytinės Europos dalies ir jos paveldo atribojimas nuo „tikrosios“ Europos, bet ir politinėje realybėje atsispindintys standartai.
Štai, pavyzdžiui, jau kurį laiką Europos Parlamente verda diskusijos dėl ES Rytų partnerystės šalių – Gruzijos, Armėnijos, Ukrainos, Moldovos, Azerbaidžano ir Baltarusijos – ateities. Vilniaus viršūnių suvažiavime šių metų lapkritį bus nuspręstas tolimesnis bendradarbiavimo su partnerystės programos dalyvėmis modelis.
Nors egzistuoja daugiau ar mažiau objektyvūs reikalavimai, kuriuos šalys, siekiančios glaudesnių ryšiu su ES, turi įvykdyti, nemažai europarlamentarų savo nuomonę šiuo klausimu grindžia „europietiškumo“ standartu, pavyzdžiui, svarstydami, ar Ukraina yra jau pakankamai europietiška, kad priartėtų prie ES.
Kaip galima lengvai nuspėti, rytinės ES narės šioje diskusijoje nusiteikusios gerokai entuziastingiau nei senbuvės. Taip mūsų kaimynai atsiduria absurdiškoje aklavietėje: viena vertus, tikrai europietiškos yra tik ES narės, kita vertus, priartėjimui prie ES reikia jau būti pasiekus aukštą europietiškumo lygį. Lietuva šį egzaminą jau išlaikė ir, reikia tikėtis, galės padėti ir likusiai Rytų Europai.
Taigi visai nesvarbu, ar mes iki užkimimo ginčysimės, kur yra Europos centras, ir įrodinėsim, kad jau lietuviai tai tikrai yra ne iš Rytų Europos. Europa ir tuo labiau rytinė jos dalis nėra ir turbūt niekada nebuvo griežtai geografiškai apibrėžtos erdvės, o greičiau laike kintantys vaizdiniai.
Stereotipai ims keistis ne niekada apie tai negirdėjusiems vokiečiams ar prancūzams pasakojant apie žemaitukus prie Juodosios jūros, o parodant, ką lietuviai daro ir ko siekia dabar. Gal tada nebereiks gėdytis rytų europiečio štampo ne todėl, kad jo nebeturėsime, o todėl, kad tai nebebus atsilikimo ženklas.
