Europos Parlamento prezidentas, vokietis Martinas Schulzas, neseniai ir vėl pabrėžė, kad Pietų Europai reiktų imti pavyzdį iš Lietuvos ryžto ir užsispyrimo priimant ir įgyvendinant svarbias reformas bei iš Lietuvos tautos, kuri, „nepaisydama didelių nepriteklių, pakėlusi galvą įveikė ekonominę krizę“.
Ko nežino ar nenori žinoti Schulzas ir kiti Europos politikai? Taip, diržai buvo suveržti labai smarkiai, o Lietuvos finansiniai rodikliai pagerėjo. Be to, čia nebuvo nei Vyriausybės griūties, nei didelių protestų ar smurtinių susirėmimų su policija, nei visuotinių streikų, nei, apskritai, bent vienos Europos dėmesio vertos pasipriešinimo akcijos. Išskyrus kelis išdaužtus Seimo langus, tą ilgai lauktą valstybės nekaltybės praradimą, Lietuvos gyventojai nuožmias taupymo priemones sutiko kaip Dievo siųstą nelaimę.
Nes mes pagaliau gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, todėl valstybė yra virš visko. Nes norime būti nusipelnę ES politikų pagyrų. Nes įrodysime, kad pergyvenome karus, todėl pergyvensime ir krizę, o Lietuvos pensininkai sugeba išsilaikyti net jei ir sumoka visą pensiją už šildymą.
Tarp ekonomistų griežta taupymo politika turi ir gynėjų, ir priešininkų. Net „Economist“ (ne „Guardian“!) pripažįsta, kad nors valstybės išlaidos turi būti mažinamos, nėra įrodymų, kad ypač didelis taupymas padeda greičiau įveikti ekonominius sunkumus.
Taip, Lietuvos atveju kraštutinis taupymas padėjo pakelti, tikėkimės, kritinę krizės fazę. Graikijos atveju, kurioje neseniai buvo staiga ir visiškai uždaryta net nacionalinė televizija bei atleisti visi jos darbuotojai, nepadėjo. Tarp ekonomistų griežta taupymo politika turi ir gynėjų, ir priešininkų. Net „Economist“ (ne „Guardian“!) pripažįsta, kad nors valstybės išlaidos turi būti mažinamos, nėra įrodymų, kad ypač didelis taupymas padeda greičiau įveikti ekonominius sunkumus.
Tačiau politikos teoretikai sutaria, kad gerai veikianti demokratija pasižymi stipria pilietine visuomene. Visuomene, kuri nepriima kiekvieno valdžios sprendimo lyg akmenyje iškalto įsako. Visuomene, kuri pilietinėmis akcijomis kvestionuoja net ir mėgstamų lyderių sprendimus. Visuomene, kuri yra įsitikinusi, kad politikai privalo atstovauti žmonių interesams, ir savo teises aktyviai gina.
Tokios visuomenės piliečiai tai daro ne tik keiksnodami interneto platybėse ir paskambinę į radiją, bet ir gatvėse, darbovietėse, įstaigose, kurioms priklauso. Ir ant suoliuko prie laiptinės. Ar Schulzas ir šiuo atveju siūlytų Lietuvą kaip pavyzdį?
Kita svarbi mūsų interesus ginanti grupė yra profsąjungos. Profsąjungos, kovojančios su algomis vokeliuose, priverstiniais atleidimais iš darbo be kompensacijų, ilgomis „savanoriškomis“ nemokamomis atostogomis, begalinėmis darbo valandomis, trumpesnėmis nei priklauso atostogomis ar reikalavimais dirbti net sunkiai susirgus. Profsąjungos, kurios garantuoja, kad būtų laikomasi įstatymų.
Vokietijos socialdemokratų partijos narys Schulzas tikrai tai išmano puikiai. Įdomu, ar taip pat puikiai išmano ir situaciją Lietuvoje, kur profsąjungos nėra kuriamos ar į jas tik vangiai stojama, nes bijoma, kad atleis iš darbo.
Akivaizdu, kad nei Schulzo, nei kitų Lietuvos buvusią vyriausybę bei prezidentę giriančių politikų šalyse tokia kova su krize nebūtų net priartėjusi prie įgyvendinimo fazės.
Todėl veidmainiškas šios politikos išaukštinimas gali nebent reikšti pavydą, kad Lietuvoje vyriausybė ir Seimas gali elgtis kaip tik nori, nes nėra kam atsiskaityti, o patys piliečiai šiaip ar taip nieko nesiims, ar norą taip įteisinti labai griežtą valdymo toną ir liepti jo imtis ir kitoms su sunkumais kovojančioms valstybėms (bet tik ne savo šalyje).
Nors kai kuriose ES šalyse demonstracijos greit virsta smurtingais siautėjimais, kurie mažai ką turi bendro su politika, o kai kur protestuojama tik iš įpratimo protestuoti, avinėlių tylėjimas Lietuvoje tikrai mūsų nedaro pavyzdžiu Europai.
