Esu sujaudintas ir pagerbtas tokiu išskirtiniu Lietuvos Respublikos Seimo įvertinimu lenkui, lenkų publicistui, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktoriui. Vertinu tai kaip pripažinimo ženklą būriui mano bičiulių ir bendradarbių tiek iš demokratinės opozicijos laikų, tiek ir iš vėlesnių, darbo „Gazeta Wyborcza“, laikų, kurie nuo pat pradžių rėmė lietuvių laisvės ir demokratijos siekius.
Lenkijos demokratinė opozicija visada troško, kad laisva ir nepriklausoma Lietuva būtų draugiška kaimynė laisvai ir nepriklausomai Lenkijai.
Tokio galvojimo apie Lietuvą mokytojas lenkams buvo Czeslowas Miloszas, Vilniaus krašto sūnus, lenkas ir lietuvis, didis poetas, kuris laikė save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniu, daugelio kalbų, tautų, religijų ir kultūrų perėmėju.
Atsiimdamas Nobelio premiją 1980 metais Cz.Miloszas pasakė įsimintinus žodžius: „Nepaisant Atlanto chartijos principo, kad šalys nėra prekybos ar net lošimo kortomis objektas, Europa buvo padalinta į dvi zonas. Nuolatinis priminimas apie nuopolį po dviejų diktatūrų yra tas, kad trijų Baltijos šalių nebeliko tarp Jungtinių Tautų Organizacijos narių. Prieš karą šios šalys priklausė Tautų lygai, bet išnyko iš Europos žemėlapio, pasirašius slaptą protokolą 1939 metais.“
Lenkų poetas buvo, ko gero, vienintelis, kurio balsą tuo metu galėjo išgirsti visas pasaulis, balsą, ginantį Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Toje kalboje Cz.Miloszas taip pat pasakė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiška, atitinka žmogaus dydį, kur per šimtmečius sugyvena įvairios kalbos ir religijos. Turiu galvoje Lietuvą, mitų ir poezijos kraštą. Galbūt Lietuvos dvasia manęs niekada neapleido.“
Dar Cz.Miloszas kalbėjo: „Patiri tikrą palaimą, jeigu gauni studijų metams tokį miestą, koks buvo Vilnius. Keistas barokinės ir itališkosios architektūros miestas, įsiliejantis į šiaurės miškus, kur istorija atsispindėjo kiekviename akmenyje. Tai keturiasdešimties bažnyčių miestas, su daugybe sinagogų miestas, visais laikais žydai vadino Vilnių Šiaurės Jeruzale.“
Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, buvau pakerėtas tokios Vilniaus vizijos. Dėl to dar labiau šiandien esu susijaudinęs.
Kodėl šiandien kreipiuosi į Jus lenkiškai, o ne kaip man siūlyta – rusiškai? Mano bičiulis iš Maskvos papasakojo anekdotą apie Goldbergo ir Rabinovičiaus pokalbį Odesoje. Jį pasakysiu rusiškai: Goldbergas sako Rabinovičiui: „Aš jau bijau kalbėti rusiškai.“ „O ko tu bijai?“ „Aš bijau, kad atvažiuos Vladimiras Putinas, norėdamas mane apginti.“
Kadangi aš nenoriu, kad V.Putinas atvyktų į Vilnių ar Varšuvą ko nors apginti, taip pat ir rusų, šiandien kalbu lenkiškai.
Rusiškai mielai kalbėsiu Maskvoje, kai ji bus laisva nuo Putino. Šių dienų kontekstas nėra linksmas. Ką tik išgyvenome šoką dėl teroristinio išpuolio Prancūzijos satyriniame leidinyje „Charlie Hebdo“. Tai yra pasekmė, kai taiki religija islamas pakeičiama politinio fanatizmo ir žmogžudysčių ideologija. Tai pamoka mums visiems: niekas labiau neįžeidžia Dievo, nei tas, kuris jo vardu meluoja ir sėja neapykantą.
Kitą terorizmo, neapykantos ir melo apraišką galime šiuo metu matyti Ukrainos rytuose. Putino propagandos kalba mums yra gerai žinoma, tai Hitlerio ir Goebbelso kalba, Stalino ir jo prokuroro A.Višinskio kalba. Tai yra melo, neapykantos ir agresijos kalba. Ukraina negali būti agresijos teritorija ir prekybos objektu. Ukraina turi teisę į nepriklausomybę ir demokratiją, kaip ir Lietuva bei Lenkija. Mūsų tautos tai puikiai supranta.
Kadangi aš nenoriu, kad V.Putinas atvyktų į Vilnių ar Varšuvą ko nors ginti, taip pat ir rusų, šiandien kalbu lenkiškai. Rusiškai mielai kalbėsiu Maskvoje, kai ji bus laisva nuo Putino.
Juolab mes turėtume nuolat kartoti, kad V.Putinas nėra Rusija, V.Putinas yra rusiškasis imperializmas.
Taip pat reikia nepamiršti, kad rusofobija yra liga, kuri gali būti mirtina. Juk visą laiką prisiminsime kitokią Rusiją, A.Gerceno ir A.Sacharovo Rusiją.
A.Gercenas dar XIX amžiuje sakė, kad Lietuva turi pati spręsti dėl savo ateities. A.Sacharovas nuolat reikalavo Sovietų Sąjungos dekolonizavimo.
Lietuva ir Lenkija, nors ir skirtingais būdais, buvo pavergtos sovietų diktatūros. Bet tai, kas mus siejo, buvo stipriau nei tai, kas mus skyrė. Visus ginčus, bendrą praeitį turime prisiminti ir apie tai atvirai kalbėti. Praeities negalima pakeisti, bet ją galima apmąstyti ir apdirbti.
Vilnius – suverenios, demokratinės Lietuvos sostinė – visiems laikams liks neatskiriama lenkų istorinės atminties dalimi. Kartu tai reiškia, kad visiems laikams atsisakyta bet kokių sienų revizijos tendencijų. Tokia yra Lenkijos valstybės pozicija ir visuomenės nuomonė mažiausiai nuo 1989 metų.
Didžiausias mūsų – Lietuvos ir Lenkijos – bendras pasiekimas kaip ES narių yra tas, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra sienos. Puikiai suvokiame, kad nacionaliniai abiejų šalių interesai reikalauja iš mūsų elito mąstymo ir vaizduotės, kurie atitiktų mūsų nelengvus laikus.
Nepamirškime, kad V.Putino imperializmo ideologas Aleksandras Duginas suformavo savo mintį labai aiškiai: „Tautinė įtampa Lietuvos ir Lenkijos santykiuose yra itin vertingas momentas, kurį reikia išnaudoti ir, jeigu įmanoma, didinti.“
Pamąstykime, kokia nuostabi dovana tai rusiškai „juodajai šimtinei“ („Čiornaja sotnia“) yra lenkų ir lietuvių konfliktai dėl pavardžių rašybos ar gatvių pavadinimų tose vietovėse, kur gyvena daug lenkų, Lietuvos piliečių.
Jerzy Giedroycas, iškilus lietuvis ir lenkas, kuris formavo Lenkijos politinę mintį, sugebėjo mąstyti aplenkdamas laiką.
J.Giedroyco teigimu, Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybė leido vėl iškilti abiejų tautų elitui. Turime pareigą kurti gerą partnerystę tarp tautų, tai akivaizdus mūsų laikų geopolitinis įsakas. Taigi kiekvienas lietuvis, kuris yra Lenkijos pilietis, ir kiekvienas lenkas, kuris yra Lietuvos pilietis, turi džiaugtis visomis pilietinėmis teisėmis. Tai turi būti mūsų visų indėlis į Europos Sąjungos aruodą. Kas tam prieštarauja – neapdovanotas vaizduote, paskendęs tautiniame šovinizme – tarnauja ne mūsų tautų interesams.
Žymus lietuvių poetas ir eseistas Tomas Venclova kažkada rašė, kad komunistinis totalitarizmas pavergtose šalyse bandė suabsoliutinti tautas, ir dar 1977 metais perspėjo, kad tautos laikymas absoliučia vertybe yra totalitarinės savimonės elementas.
Aš esu lenkas, lenkų inteligentas ir jaučiuosi atsakingas už lenkų trūkumus, todėl pirmiausia juos pastebiu ir dažnai kartoju kaltės dauginimo taisyklę. Kadangi lenkų yra dešimteriopai daugiau nei lietuvių, tai ir Lenkijos ir Lietuvos santykiuose Lenkijos kaltė yra dešimteriopai didesnė.
Garsiausi lenkai – A.Mickevičius ir Cz.Miloszas, L.Kolakowskis ir Tadeuszas Konwickis, o ypač kardinolas J.Wojtyla – popiežius Jonas Paulius II buvo tos pačios nuomonės.
T.Venclova dar pridėjo, kad jis kaip lietuvis jaučia pareigą koncentruotis į lietuvių klaidas. Tai yra būtina ir paprasčiausia taisyklė inteligentui, kuris jaučiasi atsakingas už savo tautos likimą.
O aš esu lenkas, lenkų inteligentas ir jaučiuosi atsakingas už lenkų trūkumus, todėl pirmiausia juos pastebiu ir dažnai kartoju kaltės dauginimo taisyklę.
Kadangi lenkų yra dešimt kartų daugiau nei lietuvių, tai ir Lenkijos ir Lietuvos santykiuose Lenkijos kaltė yra dešimteriopai didesnė, neturime apie tai pamiršti. Tvirtinu, kad lenkų savimonė yra pažeista ignoravimo ir nejautrumo lietuvių istorinei atminčiai.
Laimei, tai keičiasi į geresnę pusę ir aš tikiu, kad tie pokyčiai judės pirmyn.
Kalbėdamas apie 1863 metų sukilimą Lietuvoje neseniai miręs didis Lenkijos rašytojas T.Konwickis, kilęs iš Vilniaus krašto, vieno savo herojaus lūpomis klausia: „Ar buvo verta?“ Ir atsako Romualdo Traugutto, vieno paskutiniųjų sukilimo lyderių, žodžiais: „Nežinau, ar buvo prasmės, žinau, kad tai reikėjo padaryti.“
Tas privalomumas ilgus metus lydėjo lietuvių ir lenkų santykius. Bet ši prievarta atvedė mus į laisvę.
Ir pabaigai pasakysiu gruzinišką tostą: „Piemuo ganė avių bandą. Atskrido erelis, pagriebė aviną ir nuskrido. Tuomet piemuo pastvėrė šautuvą ir iššovė į erelį. Tad išgerkime už tai, kad avinai neskraidytų danguje ir kad nereikėtų šaudyti į erelius“.
