Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9,30-37)
Apkabinti Dievą
Besikeičiantys gamtovaizdžiai ir vietos lydi Evangelijoje pagal Morkų aprašomą Jėzaus veiklą. Einant keliu ne visada lengva išlaikyti bendrą grupę: kai kas eina kiek greičiau, kai kas kiek atsilieka, kiti užmezga lengvą niekuo neįpareigojantį pokalbį su draugais. Tai akimirka, kai nereikalingos kaukės, kada galima išgirsti tikrus ir nuoširdžius žodžius.
Jėzus savo mokiniams leido elgtis laisvai. Jie galėjo pasirinkti, su kuo labiau nori bendrauti, mokiniai galėjo laisvai leisti laiką, pasilikti su savo mintimis, kalbėti tai, kas jiems atrodo reikalinga. Iš Viešpaties pusės jų atžvilgiu nebuvo jokios priežiūros. Jis nebuvo tarsi visur esantis šešėlis, ir nesiekė kontroliuoti apaštalų, kaip įtarus ir pavydus tėvas.
Tačiau toliau scena pasikeičia. Jėzus su mokiniais grįžo namo ir, ryšium su tuo, keičiasi ir Jėzaus elgesys. „Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė“…
„Atsisėdo“, „pasišaukė“, „tarė“,- tai išsireiškimai, kurie žydų tradicijoje nurodo, kad tai, kas po to įvyks, turi ypatingą reikšmę. Išganytojas klausia mokinių, apie ką jie kalbėjosi kelyje, kaip tik tuo metu, kai Jis kalbėjo apie laukiančią kančią.
Galybės alkis, nelemtas pamišimas turėti galimybę vadovauti visuomet tampa nesutarimų priežastimi.
„Kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias“… Nesibaigianti tema, klausimas be atsakymo, jau tūkstančius metų užduodamas visame pasaulyje…
Galybės alkis, nelemtas pamišimas turėti galimybę vadovauti visuomet tampa nesutarimų priežastimi šeimoje, visuomenėje, žmonių tarpusavio santykiuose. Todėl Jėzus kategoriškai atsiriboja nuo tokio požiūrio: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis“. Negana to, Jis dar prideda vieną bruožą: „tebūnie visų tarnas!“ „Visų“,- reiškia: nedarant skirtumo tarp artimų žmonių grupės ar šeimos ir kitų, nežiūrint į tautybę ar į tai, kiek žmogus yra geras ar blogas. Sakytume, Jėzus tiesiog žvelgia į dabartinį, susipriešinusį ir pasidalijusį pasaulį…
Negana to: „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų“. Apaštalų apsuptas stovi vaikas: silpna ir beginklė būtybė, negalinti pati apsiginti ir neturinti jokių teisių, silpna ir labai mylima! Jėzus pateikia mažą vaiką, kaip tikinčiojo modelį, ir siūlo pasinerti į iki tol negirdėtos religijos pasaulį.
Ką sugeba vaikas? Jis moka žaisti, bėgioti, lenktyniaudamas su vėju, sugeba švelniai apkabinti ir prisiglausti. Jis nemoka filosofijos ir teologijos, ir nesugebėtų pagrįsti moralės principų. Tačiau jis geriau, negu bet kas kitas, jaučia žmogų ir moka pasitikėti.
Jėzaus lūpose vaikai tampa tuo, kas suteikia viziją ateičiai ir duoda džiaugsmą kasdienybei. Vaikas tampa tarsi gyvas palyginimas, maža ištiso gyvenimo istorija, kurią Išganytojas padaro Dievo istorija: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.
Tai didžiausias lobis ir geriausia žinia: Dievas išreiškiamas ne visagalybe, o apkabinimu. Dievas negali būti be mūsų, savo mylimų vaikų!
Dievas, kaip kūdikis! Ši mintis prašoka visas įmanomas aukštumas.
Mokiniai turėjo būti nustebę: Dievas, kaip kūdikis! Ši mintis prašoka visas įmanomas aukštumas. Juk jeigu Aukščiausiasis ir Amžinasis yra kūdikyje, tai reiškia, jog mes privalome rūpintis Juo, globoti, maitinti, priimti, suteikti Jam savo laiką ir širdį.
Tai reiškia, kad mes negalime palikti Dievo…
