Kitoks karalius
Šiandien yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Karaliaus, iškilmė. Tai labai pompastiškas titulas, kuris gali atrodyti anachronistinis, tačiau, kita vertus, būtent dėl šios priežasties Jėzus buvo nužudytas - tai buvo parašyta ant kryžiaus!
Žvelgdami į Nukryžiuotąjį pastebime: karalius su pervertomis rankomis... vietoj skeptro, ant galvos erškėčiai, vietoj auksinės karūnos ir sosto - kryžius! Beveik būtų galima sakyti: „Na, ir karalių mes sau išsirinkome“.
Tačiau tai tikrai mūsų Karalius. Jis, paprasčiausiai, yra… kitoks. Jis toks Karalius, kuris nuplauna kojas savo mokiniams ir duoda kąsnį tam, kuris ketino atiduoti Jį į žudikų rankas.
Būkime atviri: mums sunku būti tokio Dievo mokiniais ir tokio karaliaus pavaldiniais, nes visi siekiame didesnių ar mažesnių pergalių, svajojame būti pastebėti, pripažinti, ir – ko čia slėpti - trokštame pritarimo ir dėmesio.
Tuo tarpu mūsų karalius vadovaujasi kitokia logika. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio,“ – sako Jėzus, tad ir mums tenka sekti Dievu, kuris savo karališkumą parodo meile, tarnavimu, o ne apsimetinėjimu, kad jam tarnaujama.
Dievas myli mane iki mirties: tai geroji krikščionybės naujiena. Dievas, kuris myli mane, net jei aš Jį neigiu, net jei Jį išduodu, net jei Jį atstumiu. Trumpai tariant, mūsų Karalius niekad neapsimeta, o tiesiog myli mane beprotiška meile, nes jis yra pralaimėjusiųjų, sergančiųjų, paskutiniųjų, kenčiančiųjų Karalius. Mūsų Karalius skiriasi nuo kitų karalių, nes žino, kad meilė arba yra beribė, arba tai nėra meilė.
Mūsų Karalius skiriasi nuo kitų karalių, nes žino, kad meilė arba yra beribė, arba tai nėra meilė.
Taigi, dar kartą pažvelkime į kryžių ir paklauskime savęs: ar tikrai norime tokio Karaliaus? Ar esame tuo tikri? Neverta skubėti.
Prieš atsakydami, gerai įsižiūrėkime į Jį: tai Dievas be stebuklingos lazdelės, kuris pasilenkia prie dvokiančių savo mokinių kojų ir rūpestingai jas nuplauna, kuris neatima skausmo, bet juo dalijasi, kuris gelbsti mus ne nuo mirties, bet mirtyje, kuris atleidžia savo žudikams, o pirmuoju šventuoju pasirenka tokį pat nukryžiuotą nusikaltėlį, kaip ir Jis, kuris miršta vienas, nes Jį paliko visi draugai…
Jėzus – labai keistas karalius, kuris tik kartą peržengė rūmų slenkstį, bet tik tam, kad būtų pasmerktas mirti. Jis niekam nesiuntė mirties, bet pats mirė už visus. Jo pirmasis sostas buvo ėdžios, o paskutinis - kryžius. Jis galėjo nužengti nuo kryžiaus, bet nenorėjo to daryti. Karaliai leidžia daugybę įstatymų, bet Jis išleidžia tik vieną: mylėti vieniems kitus.
Jo pirmasis sostas buvo ėdžios, o paskutinis - kryžius.
Ar mums priimtinas toks Karalius?
Jei Jėzus iš Nazareto tikrai yra mūsų Karalius, kuris vadovauja mūsų gyvenimui, mes tai paliudysime, kai, išeidami iš bažnyčios, šypsosimės sutiktiems žmonėms, kai būsime arti ligonių, rūpinsimės tais, kuriems reikia pagalbos. Tada kiti žmonės pasakys mums, jog Jis yra mūsų gyvenimo Karalius.
Jei esame Karaliaus vaikai, tuomet mūsų meilės matas bus kryžius.
Jei esame Karaliaus vaikai, mūsų galia visada bus tik tarnystė, o gyvenimo stilius - tik meilė.
Jei esame Karaliaus vaikai, tuomet žinome, kad istorija, pasaulio ir mūsų pačių, baigsis gerai, nes ji baigsis Dievo rankose…
