Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
(Iš Evangelijos pagal Matą 5, 38–48)
Dievo širdis
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį“ ir „dantis už dantį“. O aš jums sakau: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį“…
Šiuos Viešpaties žodžius vieni žmonės vertina kaip tobulybės, drįstančios prabilti apie meilę priešams, viršūnę, tuo tarpu kitiems jie gali atrodyti nepažįstančio gyvenimo tikrovės svajotojo naiviais postringavimais.
Iš tikrųjų Jėzus kalba apie kelią, vedantį į tarpusavio pažinimą. Jis ragina savo sekėjus gyventi taip, kad jie nekeltų baimės kitam, nebijotų parodyti, jog nesikėsina į kito žmogaus prioritetus ir leistų suprasti, kad absurdiška stengtis būti krikščionybės priešu.
Tik laisvas žmogus, su viltimi žvelgiantis į ateitį, gali pasipriešinti blogiui, neatsakydamas į jį blogiu.
Atsukti kitą skruostą… Tai ne išsigandusio žmogaus pasyvumas, bet apsisprendimas, vedantis į troškimą rasti sprendimą, noras žengti pirmą žingsnį į supratimą ir susitaikymą. Krikščionis realizuoja save atleisdamas, pradėdamas iš naujo, drąsiai taisydamas nuolat ardomą gyvenimo audinį.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir kitaip, tačiau krikščionybė yra ne nuolat nuliūdusių, kenčiančių, žeminamų ir į nieką nereaguojančių vergų religija. Priešingai: krikščionybė – tai karalių religija. Ją išpažįsta visiškai laisvi žmonės, darantys atsakingus sprendimus net ir blogio akivaizdoje, sugebantys savo vidine jėga nutraukti keršto giją ir, pasinaudodami kūrybinga meile, užmegzti naujus santykius.
Tik laisvas žmogus, su viltimi žvelgiantis į ateitį, gali pasipriešinti blogiui, neatsakydamas į jį blogiu, bet pasiūlydamas taisykles, vedančias į sutarimą ir laimę.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą“ ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus“. Pavartodamas žodį „meilė“ Jėzus iš tiesų nori apskritai ištrinti iš žmonių sąmonės priešo sąvoką.
Visuomet prievarta gimdo prievartą, ką nors pavadinę priešu, mes patys tampame priešu kitam žmogui. Viešpats nori sutraukyti šią amžiną blogio grandinę ir liepia savo mokiniams nepakartoti kituose to, ką blogo esame patyrę patys. Tik taip elgdamiesi mes tampame laisvi. Iš tikrųjų tai visos Evangelijos esmė: mylėkite vieni kitus, nes priešingu atveju vieni kitus sunaikinsite.
Ką iš tiesų reiškia Jėzaus nurodymai: mylėkite, melskitės, atsukite, atiduokite?
Tai ne įsakymai, nes neįmanoma liepti mylėti, bet vartai, atveriantys kelią į nepaprastas galimybes, tai akimirka, kuomet žmogus turi teisę galvoti apie jam suteikiamą dievišką galybę. Išganytojas tai paaiškina labai paprastai: „Darykite tai, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems“.
Iš Tėvo visa galybė perduodama Sūnui. Jėzus neatsitiktinai sulygina savo sekėjus su savimi pačiu, vadindamas mus Tėvo vaikais. Visi šie paliepimai – tai tarsi paveldas, pereinantis iš tėvo sūnui. Mes iš Dievo paveldime elgesį, jausmus, vertės pajautimą ir galybę.
Mes iš Dievo paveldime elgesį, jausmus, vertės pajautimą ir galybę.
Jėzus tikrai nebuvo naivus svajotojas. Jis aiškiai sako: jūs galite mylėti taip pat ir priešus, daryti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus darbus. Jei tik to norite, aš jums visa tai suteiksiu, kad galėtumėte eiti vidinio atsivertimo keliu, vedančiu į vienybę su dangaus Tėvu.
Jei gerai į tai įsiklausysime, galiausiai suvoksime, kad mes, kiekvienas iš mūsų, gali mylėti taip, kaip Dievas, ir ateis diena, kuomet kiekvienam bus duota Dievo širdis.
Juk kai kreipiamės į Viešpatį, prašydami: „Suteik mums naują širdį“, mes iš tiesų meldžiame vieną dieną turėti Dievo širdį ir pajusti viską, ką jaučia Dievas.
Ir mes tikime ta ateitimi…
