Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio. Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.
Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo Karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.“
(Iš Evangelijos pagal Morkų 9, 38–43. 45. 47–48)
Priklausyti Kristui
Praėjusio sekmadienio Evangelijoje skaitėme apie tai, kaip Jėzaus mokiniai pasirodė nekaip dėl savo noro būti aukščiau kitų. Panašu, kad Jėzaus pamokymai jiems nedaug tepadėjo…
Kelionės link Jeruzalės metu mokinius pasiekia žinia, kad kažkoks žmogus gydo ir išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Šis faktas sukelia pasipiktinimą, ir mokiniai neleidžia jam to daryti, nes, tariant jų žodžiais, „jis nepanoro eiti su mumis“.
Nelabai suprantama, kodėl apaštalai ieško priekabių… Kuo jiems nepatiko žmogus, kuris Jėzaus vardu išvaro demonus? Ar jis yra viešas nusidėjėlis? Gal jis nori prisiimti Jėzaus nuopelnus? O gal jis daro tai ne pagal Jėzaus nurodymus?
Ne, nieko panašaus nebuvo. Evangelistas Morkus atvirai kalba apie apaštalų pretenzijas: „...nes jis nepanoro eiti su mumis“.
Ši ištrauka iš tiesų meta iššūkį mūsų mąstymui.
Ištisus amžius Bažnyčia jautėsi kaip Nojaus arka: už jos ribų nebuvo išganymo. Šimtmečius išdidžiai kartojome: „Už Bažnyčios ribų nėra išganymo“. Tik tie, kurie priklausė Katalikų Bažnyčiai, tie, kurie buvo „viduje“, tik tie, kurie buvo pakrikštyti, turėjo išganymo galimybę…
Ar neatrodo, kad mes šiek tiek persistengėme, pasiduodami visagalybės manijai?
Ar neatrodo, kad mes šiek tiek persistengėme, pasiduodami visagalybės manijai?
Šiandien Evangelija primena mums, kad priklausymas bendruomenei nėra išskirtinis kriterijus. Dievas yra ne priklausymo, bet meilės, dvasios dalykas.
Per šimtmečius daug žmonių buvo pasitraukę ar pašalinti iš Bažnyčios, tačiau tai nereiškia, kad jie buvo toli nuo Dievo. Dievas yra didesnis už Bažnyčią. Bažnyčia turi Dievą, bet neturi Jam valdžios.
Gėris yra ir už Bažnyčios ribų. Kas daro gera, tas ateina iš Dievo. Žmogų išgelbsti net su meile paduota stiklinė vandens: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.
Tiek nedaug? Taip, Jėzus nuleido kartelę taip žemai, kad kiekvienas gali tai padaryti, nes Dievas nori, kad būtume didvyriai mažuose dalykuose, kurie yra kiekvienam pasiekiami.
Nesvarbu, jei niekada netapsime „kalendoriniais šventaisiais“, jei mūsų vardas niekada nepasirodys laikraščiuose. Pakaks, kad mūsų gyvenimas yra išgelbėtas dėl meilės, kuria gyvename, išjungus kameras.
Bažnyčia per amžius patyrė dvi dideles rykštes: klerikalizmą ir triumfalizmą.
Bažnyčia per amžius patyrė dvi dideles rykštes: klerikalizmą ir triumfalizmą.
Pirmasis teigė: „Tik dvasininkai žino viską apie Dievą“. Antrasis: „Tik Bažnyčia žino visą tiesą“. Laimei, Dievas negali būti įkalintas, ir visi žmonės gali atspindėti Dievo Veidą.
Jėzus niekada neatstūmė ir niekam neprimetė būtinybės sekti paskui Jį ir būti Jo bendruomenės nariu. Jis yra visos Bažnyčios Viešpats ir tik Jis vienas pažįsta savuosius, todėl ne Jam ar tariamai Jam priklausantiems priklauso spręsti apie kitus, kaip apie piktžoles, netgi bandyti jas išrauti.
Dvylikos apaštalų grupė kažkuriuo momentu ėmė jaustis kaip kasta, manydami turį išskirtines teises į tam tikrą veiklą.
Dvylikos apaštalų grupė kažkuriuo momentu ėmė jaustis kaip kasta, manydami turį išskirtines teises į tam tikrą veiklą.
Jėzaus atsakymas žymi istorijos lūžį: visi žmonės yra „mūsų“, kaip ir mes esame visų. Pirmiausia, mes esame kilę iš visų žmonių. Kiekvienas žmogus yra mūsų. Žmogus gali būti Kristaus, net nepriklausydamas Jo institucijai, nes Bažnyčia yra Karalystės įrankis, tačiau ji nesutampa su Dievo Karalyste, kuri peržengia šias ribas.
Jėzus pabrėžia tris dalykus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: ranką, koją ir akį. Pagal žydų mentalitetą kūno dalys yra įvairių žmogaus instinktų buveinės.
Galėtume šį Jėzaus posakį perfrazuoti, sakydami: ką darome, kur einame ir ką matome. Per tai, ką darome ar nedarome, per tai, kur renkamės eiti ar neiti ir ką renkamės matyti ar nematyti, priklauso, ar mes tampame kliūtimi kito kelyje. Trumpai tariant, jei mes neparodome meilės, mūsų buvimas tampa papiktinimu. Evangelijoje papiktinimas yra viskas, kas neleidžia gyventi, kas trukdo vaikščioti.
Jėzus pabrėžia, kad tai, kas žmogui kenkia, turi būti nukirsta, palikta. Kodėl žmonės nori ir toliau blogai jaustis, darydami pavojingus kompromisus? Mes galime gyventi laimingai, jei sugebame padaryti sprendimus, kuriais nukertame tai, kas mums kenkia, kas trukdo mūsų laimei.
Jei kokie nors santykiai drumsčia mūsų šeimos ramybę, atsisakykime jų. Jei koks nors įprotis pavojingas mūsų sveikatai, išbraukime jį. Jei aplinka sukelia kančią mūsų mintims, pakeiskime ją. Geriau dabar kentėti kelias minutes dėl kelių kirčių, negu gyventi blogai ir daryti nelaimingais visus kitus.
Žinoma, tai sukelia skausmą… Beprasmiška būtų slėpti: pasirinkimas visada susijęs su kančia, nes reiškia kažko netekimą. Tai tarsi gimdymas: didžiulis skausmas, pažadinantis naują gyvybę…
Ką turime padaryti mes, norėdami būti Kristaus?…