Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Iš Evangelijos pagal Luką 1, 39–45).
Palaiminti įtikėjusieji
Marijos ir Elzbietos susitikimas – tai tarsi šventovė, nes čia susitinka Dievas ir žmogus. Čia skamba naujo gyvenimo pranašystė, kalbanti apie dangaus ir žemės suartėjimą. Abi savo gimsiančių kūdikių laukiančios moterys liudija Dievo meilę, lygiai taip pat ją liudija ir kiekviena kūdikio laukianti motina. Neatsitiktinai motinos tampa ir pirmosiomis Naujojo Testamento pranašėmis…
Lukas kontempliuoja abiejų motinų apsikabinimą. Marijos giesmė, šlovinanti Dievą, negimsta vienumoje, tačiau prasiveržia, kaip jausminga reakcija į Elzbietos pasveikinimo žodžius: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“
Dievas ateina į pasaulį per žmones. Mums Jis taip pat tampa prieinamu, kuomet susitinkame Jį išpažįstančius žmones, kai kalbamės, išreiškiame savo jausmus.
„Tu palaiminta tarp visų moterų“, – sako Elzbieta. Tai kartu ir liudijimas apie palaiminimą, skirtą visoms moterims, o per jas ir visai žmonijai.
Šiais žodžiais tarsi išreiškiamas linkėjimas, kad Dievo palaima lydėtų visus žmones, kad motinų meilė neštų ramybę žemei, padėtų sutaikinti susipriešinusius brolius, atgaivintų Abelį ir grąžintų meilę Kaino širdžiai.
Kiekvienas gimęs kūdikis yra pasauliui duota pranašystė.
„Palaimintas tavo įsčių vaisius“… Jėzus yra Marijos įsčių vaisius, tačiau taip pat ir visi gimusieji yra Dievo malonės ženklas. Kiekvienas gimęs kūdikis yra pasauliui duota pranašystė. Dievo Žodis skamba kiekviename gimusiame kūrinyje. Elzbieta moko mus, kaip reikia gyventi: skelbiant palaimą, dėkojant Dievui už tai, kad duoda malonę tikėti, laiminant tai, kas gimsta pasaulyje. Tai reiškia atvirumą Dievo galybei, kiekvieno gero darbo pradžiai, mažam želmeniui, kuris, įsišaknijęs žemėje, stiebiasi į dangų.
Mums reikia išmokti laimintis ir džiaugtis tokiu palaiminimu. Nemokėdami kalbėti apie Dievo palaiminimą, mes, nežiūrint visų kitų gerai išmoktų tiesų, vargu ar galėsime būti laimingi.
Norėtųsi, kad mokėtume pereiti per pasaulį laimindami, kaip Marija, Tą, kuris mums davė nuostabų laiką šioje žemėje. Jis lenkiasi prie kiekvieno suvargusio žmogaus ir glaudžia juos savo rankose.
Jis pasilenkia prie mūsų, nes ir mes esame vargšai, kuriems vis stinga šviesos, kurių jėgos menkos ir tikėjimą nuolat atakuoja pagundos bei abejonės.
Nemokėdami kalbėti apie Dievo palaiminimą, vargu ar galėsime būti laimingi.
Būtų gera išmokti tikėti kartu su Zachariju, kuriam taip sunku patikėti, kad Dievas jo gyvenime daro nuostabių dalykų, su Elzbieta, mokančia džiaugtis ir laiminti, su Marija, kuri tiki ir nedvejoja, leisdamasi į kelionę ir šlovindama Dievą, su Jonu Krikštytoju, negalinčiu ramiai išbūti motinos įsčiose, pajutus arti savo Viešpatį.
Gal tada ir apie mus būtų galima pasakyti: „Palaiminti įtikėjusieji“?…
