O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 20, 19-23)
Atleidimo Dvasia
Per Sekmines Izraelio tauta gavo Įstatymo dovaną. Mes kalbame apie Dvasios dovaną, kuri mūsų širdyse įrašė naują, meilės įsakymą.
Pirmajame Mišių skaitinyje susiduriame su vėjo ir ugnies įvaizdžiais. Jie išreiškia Dievo, galinčio pakeisti visa, buvimą su mumis.
„Kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?!“ – stebisi į Jeruzalę šventėms susirinkę žmonės. Iš tiesų tai buvo meilės kalba. Visi suprantame mylinčio žmogaus poelgį ir visi mokame atskirti smūgį nuo glamonės. Lygiai taip ir Dvasios dovana pirmiausia reiškia gėrį, daromą vienybėje su Dievu, ir visa tai jau nebepriklauso nei nuo kalbos, kultūrinės aplinkos ar išpažįstamo tikėjimo. „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“, – antrajame skaitinyje mums aiškina apaštalas Paulius. Iš to ir kyla žmonių bendrystė bei tarpusavio supratimas.
Evangelijoje girdime pasakojimą apie Jėzaus mokinius, užsidariusius kambaryje dėl žydų baimės. Taip atsitinka ir su kiekvienu iš mūsų, kai užsidarome savyje, vengdami bendrystės su kitais žmonėmis ar pasiduodami mus paralyžiuojančiai baimei. Kaip tik tada į mūsų širdis turi įžengti Šventoji Dvasia, kad mus prikeltų, suteiktų norą ir jėgų gyventi, išvaduotų nuo izoliacijos ir vienišumo.
Atgimimas įvyksta kiekvieną kartą, kai Viešpats įeina į mūsų gyvenimus.
Jėzus ateina pas savo mokinius: tada, Jeruzalėje, pas apaštalus ir pas kiekvieną iš mūsų, kuomet išgyvename sunkias akimirkas. Jis ateina, kad atkurtų mumyse tai, ko esame netekę. Ne tik savo gimimu mes gauname gyvybės dovaną per savo tėvus, tačiau atgimimas įvyksta kiekvieną kartą, kai Viešpats įeina į mūsų gyvenimus, pasinaudodamas kitais žmonėmis ar išganingomis situacijomis, pažadinančiomis norą gyventi.
Jei gerai pamąstytume apie savo nugyventas dienas, suprastume, kad ir į šias Sekmines atėjome todėl, kad begalę kartų mūsų gyvenimas buvo Viešpaties palaikomas ir palydimas. Dvasia veikia mumyse, kad galiausiai suprastume, jog esame gyvi todėl, kad daug kartų susidūrėme su Dvasios dovana. Atleidimo dovana…
Bažnyčia neatsitiktinai Mišių Evangelijoje primena Jėzaus siuntimą atleisti ir dovanoti: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Atleidimas ateina iš suvokimo, kad mes esame gyvi, nes mums buvo tūkstančius kartų atleista, tūkstančius kartų padėta pakilti.
Atleidimas nereiškia galios nuspręsti, kas yra vertas atleidimo, o kas ne. Atleidimas ateina iš suvokimo, kad mes esame gyvi, nes mums buvo tūkstančius kartų atleista, tūkstančius kartų padėta pakilti.
Visa tai mes ir esame siunčiami liudyti, dovanodami savo laiką ir savo energiją visiems stokojantiems, kad ir kiti galėtų suprasti tą Dievo Dovaną, kad ir jų širdys atsivertų Dvasios veikimui. Juk tik patyrus atleidimą, įmanoma suvokti, kas iš tiesų yra Dievo Dvasia.
Ir tada mes nuolat švenčiame Sekmines – nesibaigiančią Dvasios atėjimo šventę…
