I
Mūsų grožinėje literatūroje egzistuoja ir toks mažiau „grožinis“ žanras – partizanų dienoraščiai. Dzūko, Vanago, Daumanto, daugelio kitų. Smagu, kad tokios dienoraščių knygos (kaip ir D.Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“) randa vietą geriausių šimtmečio knygų sąrašuose. Tai mūsų epas, biblija.
„Pirmiausia bent trumpai papasakosiu apie save. Mokytojaudamas Alytaus mokytojų seminarijoje, pamilau seminaristę. Ji taip pat ne mažiau mylėjo mane. Meilė buvo tyra, nes paleistuvavimą visuomet smerkiau ir smerkiu.
Buvome sutarę, kad ji, baigusi seminariją, taps mano žmona. Gyvenimas taip susiklostė, kad man, kaip jau rašiau, teko išeiti miškan. Skaudu buvo skirtis su mylimu žmogumi. Ji ne mažiau už mane dėl to sielojosi. Pasižadėjome vienas antram visuomet likti ištikimi. Kai norėjome susižieduoti, iš pradžių dvasininkas bandė mus atkalbėti, nes mano gyvenimas turėjo pasukti gyvybei pavojingu keliu. Tačiau, įsitikinęs mūsų nusistatymu, sutiko. Susižiedavome slaptai, bet su visomis religinėmis apeigomis.
Aš įstojau į partizanų gretas, o ji liko tęsti mokslą seminarijoje. Likimas taip lėmė, kad prieš pat baigiamuosius egzaminus ji buvo vienos seminaristės išduota ir vos suskubo pasprukti nuo MGB nagų. Birutė surado mane miške, kur drauge išbuvo bemaž iki pirmojo mūšio Varčioje. Jai miške buvo ir sunku, ir nepatogu. Atvirai sakant, vyrams galėjo atrodyti, kad man jos reikia kaip meilužės.
Širdies visiems neparodysi, bet aš ir neslėpiau, kad nesu jai abejingas. Po kelių savaičių partizanas Klevas padėjo man Birutę priglausti pas geraširdžius žmones. Nuo tada ir prasidėjo vargingi jos slapstymosi keliai. Aš būčiau galėjęs, žinoma, dažniau ją aplankyti ir daugiau pasirūpinti, kad ji būtų perkeliama vis pas kitus žmones, tačiau gal net per daug šventai ėjau tarnybines pareigas ir maniau, jog rūpintis asmenišku reikalu būtų nusižengimas tarnybai. Ji gerai pažino mano būdą ir už tai ant manęs nepyko.(...)
Staiga viename sparne, prie pat plento, išlindo iš krūmų du šautuvais ginkluoti vyrai, apsivilkę rusiškomis milinėmis. Partizanai jiems šūktelėjo: „Rankas aukštyn!“. Ginkluotieji nepaklausė įsakymo ir pasileido bėgti. Vyrai ėmė į juos šaudyti. Partizanas Liepa net iš kitos plento pusės paleido kelias kulkosvaidžio serijas. Po to partizanai pradėjo bėgančiuosius vytis, bet pačiupti pavyko tik vieną. Šis pats metė ginklą ir buvo atvestas pas mane.
Po kilusio šaudymo pasalos teko atsisakyti. Skubiai surinkau visus vyrus ir su suimtuoju pasitraukėme toliau nuo plento. Greit išgirdome ant plento mašinos ūžimą ir šaudymą.
Vėliau iš turgaus važiavę žmonės papasakojo, kad rusai ėjo paplente ir šaudė į mišką. Suimtąjį miške apklausėme ir sužinojome, kad jis yra plėšikas, kilęs iš Masališkių kaimo. Kartu su draugu iš to paties kaimo ginkluoti turgaus dienomis stabdydavo važiuojančius žmones ir atiminėdavo pinigus bei prekes. Visa tai jie darydavo partizanų vardu. Ir dabar prie jo kepurės buvo prisegtas partizano ženklas. Mes jau buvome girdėję pasklidusius gandus apie tai, kad esą partizanai Subartonių miške plėšikauja. Dabar kaip tik ir buvo turgaus diena, o ginkluotasis plėšikas prisipažino plėšikavęs. PKL teismo sprendimu šis plėšikas susilaukė mirties bausmės.(...)
Bemaž tuo pačiu metu MGB ėmėsi ir antro provokacijos būdo. Į mūsų veikimo rajoną jie pasiuntė dvi šnipes, kurių tikslas – išgauti iš gyventojų žinių apie mus ir, paskyrus susitikimą, išduoti mus priešui. Apie tas moteris sužinojau Ryliškių bažnytkaimyje iš vieno žmogaus tik po to, kai partizanai buvo antrą kartą užpulti Varčioje.
Įvykdyti užduoties šnipėms nepavyko. Gyventojai, pas kuriuos jos ėmė lankytis, pastebėjo, kad apie partizanus negudriai besiteiraujančios moterys turi pistoletus. Tuomet jie, nutaikę progą, čiupo jas, nuginklavo, o pačias „nuleido“ Nemunu (...).“
Ištrauka iš A.Ramanausko-Vanago prisiminimų knygos „Daugel krito sūnų“.
II
Mano bičiulis kunigas Vincentas partizanų dienraščių ištraukas skaito ir per mišias. Ir šiaip sakosi, kuomet užeina silpnumo akimirka, atsiverčiąs. Tai esminiai tekstai susivokimui, kas esame, kokie buvome ir ko netekome. Kuo galime pasižadinti dvasią, kuo remtis.
Kai Gruzijoje rodžiau filmą apie partizanus ir jų ryšininkes „Trispalvis“, priėjęs garbus režisierius pakomentavo, jog visi ekrane matytieji personažai – budos. Be pykčio, keršto, aiškiai gyvenę ir sakę tiesą, veikę iš jos.
Natūralu, kad po 50-metės smegenų okupacijos partizanų įvaizdis nėra vienareikšmis, kad stribų ir partizanų diskusija vis dar tęsiasi, į neužželiančią stribų pelkę įsiliejant vis naujoms susireikšminusioms personoms bei jų numylėtiems zurofams. Gal tai nėra taip ir blogai – galų gale, šioje diskusijoje ima aiškėti, apsibrėžti ir mūsų tapatybės kontūrai: vien tai, kaip pilietiškai oriai ir vienbalsiai buvo atmesta šmeižikiška R.Vanagaitės provokacija, parodė, jog laisvės vaisiai bręsta, noksta, nepaisant įvairių smulkių graužikų.
III
Šiuo metu su kino komanda darbuojamės ties būsimuoju filmu apie Vanagą, rašome scenarijų ir klausinėjame, filmuojame liudininkus. Pamačius, kokia buvo Vanagą supusi aplinka, spontaniškai kilo mintis, jog šitie liudijimai irgi aukso vertės. Tikėtina, kad iš jų rudeniop gims ir dokumentinis filmas. Taipogi, jei pasiseks surast lėšų, ketiname išleisti ir knygą. O dabar norėtųsi bent fragmentiškai pasidalinti A.Ramanausko-Vanago artimųjų ir bendražygių atminties nuotrupomis.
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė (dukra):
„Labanauskų sodyboje tai buvo ypatinga slėptuvė, nes bunkeris buvo po grindimis, po gyvenamuoju namu. Tai buvo šiltesnė slėptuvė, ypač galvojant apie tai, kad žiemos metu įprastame bunkeryje šalta ar lietus lyja, ar bėga. Ypač kai atitirpsta sniegas ir skverbiasi drėgmė į bunkerį, vanduo laša virš galvos – būna ir taip. O čia jau kitoks bunkeris, ir įėjimas ten per koridoriaus kraštą.
Pamenu, buvo toks vienas momentas (jis ir mamos prisiminimuose aprašytas) iš to meto, kada su jais kartu gyveno ir Juozas Lukša. Jie visi buvo bunkeryje, o šeimininkai tuo metu tvarkėsi savo ūkyje – gyvulius šėrė. Ir netikėtai kariuomenė apsupa tą sodybą, net šeimininkai nespėja duoti jokio ženklo. O buvo sutarta – jeigu kas, tuoj stuksi į grindis! Tiek ir tiek kartų pabeldžiama – taip būdavo pranešama apie artėjantį pavojų. Jei kartais nespėjama, žinią perduodavo kitais ženklais.
Tąkart šeimininkai nieko nespėjo padaryti. Ir tie, bebūdami bunkeryje, irgi nieko nežinojo. O čia prasidėjo krata, daug kariuomenės! Jau krečia ūkinius pastatus, smaigais bado aplinką. Ateina ir į kambarį – į tą koridoriuką. Mama, kaip ji sako, sėdėjo arčiausiai bunkerio, o ten – praverta anga. Įėjo kareivis į trobą – dabar jau kareivių balsus išgirdo ir sėdintys bunkeryje, toks triukšmas! Mama dar pasilypėjo iš bunkerio pasižiūrėti, kas čia darosi. Ir pamatė priešais save rusų kareivį. O tas kareivis dairosi, bet kai jo klausia viršininkas – „Na, kaip ten, kas ten yra?“, atsako rusiškai, kad čia nieko nėra.
Ji buvo savotiškai išdidi, jokių lengvatų niekada neprašė. Ji dideles aukas atidavė, bet nieko neprašė.
Mamai buvo kilusi abejonė: „Man atrodo, kad jisai tikrai mane matė.“ Bet kareivio atsakymas buvo toks, po kurio jie visi atsitraukė. Paskui mama svarstė dar kitaip: galbūt jisai atėjo iš šviesos, galbūt galėjo jos patamsy ir nepamatyti, nepastebėti. Ar sąmoningai pasakė, kad nieko nėra? Bet saugumo sumetimais kitą dieną jie persikėlė iš ten. Netoliese, bet pas kitus globėjus, į kitą bunkerį. Tuomet ta krata baigėsi laimingai. Su šeimininkais pakalbėjo, kad iš tiesų tai buvo labai netikėta, bet baigėsi stebuklingai laimingai.
Dar prisimenu, kad mama bunkeryje siuvinėdavo – labai gražiai siuvinėdavo. Ir man vaikystėje įstrigo tie siuvinėjimo siūliukai (dabar tokių siūlų parduotuvėje net nėra). Tie siūlai šilkiniai ir labai blizgėdavo. Kadangi neturėdavau žaislų, tai man tie siūlai būdavo kaip žaislai. Nežinau, gal ir netinka taip sakyti, bet aš labai norėjau tų siūlų atsivynioti. Ir atsivyniodavau – visokiausių spalvų. Žinau, kad negerai darau – juk jie perkami, ryšininkės, moterys, parūpindavo. Mama gi neišeidavo pati nusipirkti. Ir aš vis tiek atsivyniodavau tų siūliukų – na, toks vaiko žaidimas buvo.
O močiutė (nes buvo toks laikas, kad mes gyvendavom ir keturiese) megzdavo kojines. Ateidavo žiemos, rudens metas, ir vaikams jų reikėdavo. O kojinę numegzti tai nepaprasta: yra kulnas – reikia išmegzti, užbaigti, pradėti... Tai tais mezgimais ji stengėsi prisidėti. Arba lauko, daržo darbai. Kai sutemsta, kažkaip juk padedi šeimininkams, kad ir tiems žmonėms būtų lengviau.
O kaip vaikas, atsimenu, kad tu turi būti drausmingas, tylus. Bet vaikui tiesiog atsibosta. Kartais paklausdavau, ką man dabar veikti. Su manimi užsiimdavo – man skaitydavo, pasakodavo. Tačiau tai pasibaigia, o aktyvumo vaikui norėdavosi, retai būdavo, kad gali išeiti su vaikais į kiemą. Tėvai abu buvo pedagogai, jie mokėdavo susitvarkyti. Kokio susierzinimo ar kažko panašaus neatsimenu, kad kada parodytų, kad sakytų: „Netrukdyk, nelįsk“. Aš jaučiau tėvų dėmesį ir meilę, kada buvome kartu, kiek jau to laiko tekdavo.
Mama buvo tvirto charakterio žmogus, tiesiog niekada nenusimenanti, bet visada situacijas priimanti taip, kad turi būti išeitis. Su svetimais žmonėmis jinai buvo gana maloni, tačiau tokia ir uždara tuo pačiu.
Kai grįžo iš lagerio, niekas iš kaimynų nežinojo nei jos praeities, nei kas ji, nei iš kur, bet visi ją gerbė. Nes ji turėjo vidinį orumą. Ji tuos žmones irgi gerbdavo ir visada santykiai būdavo labai, sakyčiau, normalūs gražūs. Kaip ir turėtų būti. O pati ji – ką išgyvendavo? Nes iš tikrųjų sutikdavo įvairių žmonių. Ir tas sekimas, kuris buvo visą laiką, ir mama tą labai jautė. Todėl ji ir buvo tokia uždara. Nes atsirasdavo tokių labai paslaugių žmonių, o mama buvo labai atsargi ir mokėdavo juos atskirti. Mamai sakydavo: „Čia dabar yra visokių verslų, gal jūs megzti norėtumėte? Va, mes galime gauti siūlų...“ Tokių pokalbių mama labai nenorėdavo. Nes visada įmanoma, kad tie kažkokie siūlai yra vogti. Kažkas kažkur... Tai kažkaip gali ir tau prisegti bylą.
Net atėjus Nepriklausomybei, kai kas net labai pykdavo, kad ji tokia uždara, nes norėdavo iš jos išklausti kažkokios informacijos, bet mama sakė, kad, kai bus laikas, papasakos – „tas laikas ateis, o kol kas aš nenoriu niekam nieko pasakoti.“ Ir niekam nieko nepasakojo.
Ji buvo savotiškai išdidi, jokių lengvatų niekada neprašė. Ji dideles aukas atidavė, bet nieko neprašė. Ir būdama garbaus amžiaus, aktyviai domėjosi Lietuvos gyvenimu. Bet, pati nelabai kur dalyvavo, nors jai viskas rūpėjo – ji buvo ir žingeidi, ir šviesus žmogus. O sunku jai buvo labai. Labai sunku buvo grįžus iš lagerio, nes buvo labai sunku rasti darbą. Jeigu sužinodavo, kad kažkur reikalingas darbuotojas, tai ten reikėdavo žmonėm sužinoti, kur tu dirbai iki to laiko. Ir kai sužinodavo, kad ji politinė kalinė, ir koks jos tas straipsnis, kad teista, tai iškart nereikėdavo ir to darbuotojo.
Buvo labai sunku čia prisiregistruoti, bet jai padėjo. Tiesiog išliko ir tas lageryje buvusių draugių, pažįstamų ratas. Kažkas išėjo ankščiau, kažkokie tie ryšiai veikė – padėjo viena kitai. Dirbo sezonine darbininke, kur reikėjo sandėliuos dėžes krauti. Vėliau baigė buhalterių mokyklą ir dirbo buhaltere. Bet ji visą laiką jautė išskirtinumą, sekimą. Ir jeigu kažkur dirba, kažkas gauna premijas, tai ji visą laiką nustumta. Bet šalia buvo ir panašaus likimo žmonių ir jie jausdavo vienas kitą, jie mokėdavo palaikyti vienas kitą. Na, ir kažkaip tas gyvenimas taip klostėsi, sunkus, bet...
Apie paskutinį pasimatymą su tėveliu... Na, kambarys kaip jį įvardyti, net nežinau. Turbūt tardytojo kabinetas, aš gi tos KGB struktūros nežinojau, kaip ten viskas išsidėstę. Vienas sėdėjo, o kiti, kurie jį įvedė irgi. Iš pradžių leido kalbėti trumpai ir mes na... persimetėm keliais sakiniais.
Paskui įvyko baisus jo išstūmimas, atplėšimas nuo manęs... Ir jisai dar, tas momentas... Kai jisai vedamas pro duris, kai jisai dar kartą atsisuka į mane akimis pilnomis ašarų.
Tėvelis paklausė, kaip man sekasi, ar aš nepamiršau to, ką jis mane mokino, ar aš ruošiu pamokas, ar man... Kaip man sekasi gyventi... Aš aišku pasakiau, kad gerai, bet kiek jam tas susivaldymas kainavo, net nežinau. Negaliu pasakyti. Bet jisai buvo ir kažkoks kitoks, aplinkos nė nepamenu – tuo metu aš mačiau tiktai jį patį ir jaučiau tą buvimą kartu... bet paskui įvyko baisus jo išstūmimas, atplėšimas nuo manęs... Ir jisai dar, tas momentas... Kai jisai vedamas pro duris, kai jisai dar kartą atsisuka į mane akimis pilnomis ašarų. Nes jisai turbūt žinojo, kad paskutinį kartą matomės, o aš tai gi nieko nežinojau. Mane tik kaustė baimė, kas čia dabar bus toliau ir dar kartą atsisukus pamačiau jį, ypatingai, jau jį stūmė lauk...“
Jonas Arbačiauskas (ryšininkas):
„Kada pamačiau pirmąkart Vanagą, sunku ir pasakyt. Bet jau gerai atsimenu, kad, kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika metų, kai jau baigėsi partizaninis karas ir tik slapstėsi vadai bei likę partizanai, tai jis ateidavo pas mano tėvus ir gyvendavo ant lubų.
Ateidavo jo žmona kitą kartą – atvažiuodavo dviračiu ir ant bagažinės atsiveždavo mažą mergaitę. Stamboka moteris – tai buvo jo, Vanago, uošvė. Tai jie po vieną susirinkdavo, po vieną išsiskirstydavo. Vanagas pabūdavo vienas ilgiau. Kai saulėta diena, būdavo, kad išeidavo visa šeima į miškelį, ten arti namų mūsų, ir mama nunešdavo pintinėj pietus. Pavakarėj grįždavo visi.
Penkiasdešimt trečiaisiais metais vieną kartą pabaladojo ir pasikvietė mane ant tų lubų, kur jis gyveno. Atsisėdo ant šieno, kai aš užlipau, paprašė atsisėsti ir pradėjo mane kalbinti. Buvo vienoj pusėj prirašyti popieriaus lapai, kitoje – švarūs. Sako: „Čia – Lietuvos istorija, čia rašau apie partizanų veiklą“. Pradėjo mane klausinėti šio to: apie mokyklą, apie mokytojus, apie mokinius, apie jų nuotaikas, ką matau savo miestelyje, kuris ten nuo mano tėviškės buvo už keturių kilometrų. Kaip stribai – ką kada veikė, ar matėsi partizanų kūnai miesto aikštėje. O aš visa tai buvau matęs, eidamas į mokyklą ir iš mokyklos. Ir, prisimenu, aš jam ir papasakojau.
Na, jis pagyrė. Klausia, ar sportuoju. Sakau: „Sportuoju“. Tai pagyrė ir už tai. Kažkada, gal trečiais, gal ketvirtais metais sako: „Jūs, jauni, būkit atsargūs, saugokitės, nes jūs esat Lietuvos ateitis“. Paklausė, ar šachmatais žaidžiu. Sakau; „Žaidžiu“. „Gal turi šachmatus namuose?“ „Turiu“. „Atsinešk“. Atsinešiau ir žaidėm. Jis tada žaisdamas papasakojo, sako: „Aš tada Klaipėdoj pedagoginėj mokykloj (ar ten institute – kaip jisai pasakė, neprisimenu) išmokau ir paskui karinėj mokykloj žaisdavau Kaune šachmatais“. Tai toks buvo mūsų tas bendravimas. Penkiasdešimt ketvirtaisiais metais jis tik vasarą pas mus būdavo – gal žiemą ir užeidavo, bet aš nemačiau, nežinau, būdavau mokykloj. Bunkerio nebuvo, tai tik ant lubų gyveno.
Kas laimėjo šachmatų partiją, o čia jau partizaniška paslaptis, jis laimėdavo, kai tik pradėjom žaist, tai jis man pora partijų užmetė, o paskui sako: oi, netyčia praradau karalienę. Tai va dabar žinau, kad jis norėjo padaryti, kad ir aš išloščiau, tai jau pedagoginė tokia taktika. Taip, jis už mane geriau žaidė, aš šachmatais tada silpnokai žaidžiau.
Ir penkiasdešimt ketvirtais sako, visur dabar pavojinga be dokumento eiti, paso, sako man – ar nesuveiktum man ir mano uošvei paso. Sakau – pasistengsiu, tai man buvo didžiulis džiaugsmas, kad toks žmogus paprašė būtent manęs!
Jau pasijutau, kad prisidedu prie partizaniškos veiklos, ir po trijų dienų, tą patį vakarą, nubėgau pas savo bendramintį Albiną Arbačiauską, ten į Gerkiškių kaimą netolimai, ir pasakiau, ką aš turiu suveikti. Viską aptarėm sutarėm ir, kad nekristų įtarimo nei ant manęs nei ant jo – du ištikimi draugai, moksleiviai, kurie ne čia gyveno, o Butrimonių mokyklos bendrabutyje, suveikė pasą uošvei. Vanagui pasą padirbo tas mano geriausias draugas Albinas, suveikė ir aš jam atnešiau tuos pasus, įteikiau. Štai penkiasdešimt šešti metai, per tą laiką ateidavo jau atvažiuodavo dviračiu ar ateidavo rankoje atsivesdavo tą mergaitę tik uošvė, jų su žmona daugiau jau nebemačiau pas mus.“
