Aidas Puklevičius: Atsisveikinimas su tėvais

JAV nepriklausomybės akto signatarai Johnas Adamsas ir Thomas Jeffersonas mirė liepos 4-ąją. Kaip mena amžininkai, abu iš paskutiniųjų stengėsi sulaukti 50-ųjų Nepriklausomybės metinių. Mirdamas Adamsas sukuždėjo „Aš mirštu, tačiau laisvė ir Thomas Jeffersonas gyvena“. Deja, jo asmeninis draugas ir politinis priešas paskutinį atodūsį jau buvo išleidęs prieš kelias valandas.
Aidas Puklevičius
Aidas Puklevičius / Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr.

Praėjo kone du šimtai metų, o kitoje šalyje du Nepriklausomybės akto signatarai iš paskutiniųjų stengėsi sulaukti savo šventės dvidešimtpenkmečio. Ir jokia mirtina liga nesugebėjo jiems sutrukdyti. Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas pamatė, kaip jų viso gyvenimo triūso vaisius – atkurta Lietuvos valstybė – jau pralenkė atsparumu pirmąjį XX a. bandymą gyventi laisvai ir nepriklausomai. Nepaisant visų pavojų, rizikų ir trūkumų, su kuriais jie kartais pagrįstai, o kartais perdėtai nenustojo kovoti.

Būdami vienais iš Nepriklausomybės tėvų jie, kaip ir kiekvienas tėvas, be galo išgyveno dėl savo kūdikio. Kaip ir visi tėvai, norėjo, kad jų vaikai užaugtų geresniais už juos, kaip ir kiekvienas tėvas jie dažnai nesąmoningai troško ir siekė, kad vaikai augtų tik pagal jų surėdytus planus, o tiems einant savo keliu irzo ir pyko.

Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas pamatė, kaip jų viso gyvenimo triūso vaisius – atkurta Lietuvos valstybė jau pralenkė atsparumu pirmąjį XX a. bandymą gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Savo ruožtu, naujoji karta, Nepriklausomybės vaikai, irzo ir pyko matydami menkai suprantamus savo tėvų poelgius. Kaip ir visi vaikai jie troško, kad tėvai amžiams išliktų autoritetais, kaip ir kiekvienas vaikas jie nesąmoningai maištavo prieš tėvus kartais vardan paties maišto, o kartais irzdami ir pykdami, kad tėvai nebesuspėja koja į koją su laiku.

Dažniausia tokių įtampų pasekmė – tyla. Ji prasideda tada, kai tėvai ir vaikai nebesuranda bendros pokalbio temos. Tarsi jiems ir rūpi tie patys dalykai, tačiau per pasirinktą pokalbio toną, erzinančius posakius, kalbos klaidas, pagaliau balso tembrą nebesugeba jų išgirsti. Ir toji tyla trunka tol, kol jos tiesiog fiziškai nebėra kaip nutraukti, kadangi tyla yra vienintelė kalba, kurią supranta mirtis.

Galbūt toks palyginimas yra tik nevykęs bandymas mėgėjiška psichoanalize paaiškinti amžinus politinius procesus. O galbūt tai tiesiog raginimas dažniau kalbėtis su tėvais. Anksčiau ar vėliau tokios galimybės nebeliks. Ir tada prisiminsime tik tai, už ką jiems buvome dėkingi, užmiršime tai, kas erzino ar pykdė, ir gailėsimės tiek daug vieni kitiems taip ir nepasakę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs