Atžalai šitos sąvokos yra giliai dzin, ji triumfuoja dar nepatekusi į suaugusiųjų pasaulį, kur viskas turi savo vietą „Excell“ lentelėje, atžala piktinasi tokiu savo teisėtų lūkesčių netenkinimu ir netrunka apie tai pareikšti. Iš pradžių būna santūrus verksmas, po to klyksmas, o po to visaapimanti isterija. Jos metu tėveliai kaltai dairosi aplinkui, senyvos tetos svaidosi griežtomis ir giliamintiškomis pastabomis apie vaikų auklėjimą, o šiaip praeiviai ima suprasti O.Henry apsakymo „Raudonodžių vadas“ išmintį, kodėl jo mėgstamiausias biblinis herojus buvo karalius Herodas.
Tačiau po truputį maištas ant denio suvaldomas, randamas kompromisinis pirkinys, šeima išraudusiais skruostais su savo atžala ir neįkainojama auklėjimo patirtimi išlinguoja lauk, o atžalos susipažįsta, iki kokios ribos gali manipuliuoti suaugusiais.
Tokių scenų niekuomet nebūna supermamų ir supertėčių šeimose. Nes jose nuo pat to momento, kai aplinkiniams politkorektiškai pareiškiama „mes laukiamės“, visi žino, kad viskas bus dėl jo, dėl supervaiko.
Jaunasis Adeodatas ar Gautuma (aš čia nekabinu jums makaronų, tokius vardus tikrai duoda) būtinai užaugs mažiausiai Einsteinu, o jeigu ne juo, tai bent Billu Gatesu ar, iš bėdos, Bono iš U2. Vardan šio tauraus tikslo metamos visos įmanomos pajėgos.
Jauniesiems Adeodatui ir Gautumai perkami po to dulkantys fortepijonai ir mikrofonai, senas iPadas keičiamas nauju, vos tik jis pasirodo, nepaisant to, kad Adeodatas ir Gautuma juo valandų valandas augina virtualias daržoves on-line žaidimuose ir prisuka tėveliams tūkstantines sąskaitas „Youtube“ filmuose.
Tai neatgraso mūsų supertėvų, anaiptol. Jeigu neatsargiai pradėsite su jais pokalbį, būkit pasiruošę išgirsti aibę statistinių ir anekdotinių įrodymų, kad jų atžalos yra ypatingos, ką apie jų talentus kalba mokytojai ir būrelių vadovai, o faktas, kad išmoko patys apsirengti, yra pateikiamas kaip civilizacinis riboženklis.
Jeigu neatsargiai pradėsite su jais pokalbį, būkit pasiruošę išgirsti aibę statistinių ir anekdotinių įrodymų, kad jų atžalos yra ypatingos.
Paprastai tokios fantazijos trunka iki liūdno momento, kai jaunasis Einsteinas ar Bono kažkaip ima ir nepatenka į prestižinę mokyklą.
Tada dėl visko būna kalti pedagogai, švietimo profesionalai ir mėgėjai, buka ir storaodė visuomenė, žodžiu, visi. Laimei, supertėvai atsigriebia, kai atžala sėkmingai įstoja į universitetą. Jau vien todėl, kad mūsų krašte neįstoti į aukštąją mokyklą reikia tikrai pasistengti. O ir vien su pastangomis nepavyks apsisukti, čia jau ir itin sofistikuoto talento tingėti prisireiks.
Ir tik tada, kai supervaikas jau keli dešimtmečiai kaip baigė universitetą, tapo karjeros vadybininku, o iki naujos bendrojo reliatyvumo teorijos ar kokybiškai naujos meno akcijos-instaliacijos vis dar tolokai, supertėvai nusiramina. Ir perkelia savo entuziazmą į superanūkus.
Visai tai yra logiškas ir nekaltas gyvenimo ciklas. Problemos prasideda tada, kai supervaikas, pripratęs prie „Formulei 1“ tinkančių vežimėlių ir gourmet pusryčių („Mama, tu juk žinai, kad aš raudonų ikrų nemėgstu, kur juodi?“), staiga yra savo vaikiška fizionomija bloškiamas į liūdną realybę – supertėvai nebeuždirba nei F-1 vežimėliui nei stintų ikrams. Tada belieka elgtis pagal anksčiau aprašytą elgesio modelį – verkti, rėkti ir isterikuoti.
Jausmas, kad stebiu kažką panašaus, neapleido visą savaitę, kai „Air Lituanica“ nutraukus skrydžius portalai, socialiniai tinklai ir tiesiog internetai buvo prisipildę panašaus supervaikų dantų griežimo ir alkūnių kandžiojimo. Ak, atėmė superžaislą. Ir dar tokį, kurį galėjai supakuoti į protingą turizmo, susisiekimo ir investicijų skatinimo popierėlį. Ak, atėmė, kaip dabar gyventi.
Nieko tokio. Paverskit, paisterikuosit, nusivalysit kumšteliais ašaras ir kažkaip gyvensit. Gal tik atsargiau žiūrėsit į supertėvus. Kurie ėmė ir taip kiauliškai nuvylė jūsų teisėtus lūkesčius. Nes tiesiog šiek tiek nepasiskaičiavo. Kam nebūna...
