Aš jau nekalbu apie tokias egzotiškas baisybes kaip kvantinė mechanika, kur dėl visokių superpozicijų galima žinoti tik elementariosios dalelės greitį arba jos buvimo vietą, bet ne abudu dydžius kartu.
Suprask, 2x2 gali būti lygu kad ir oranžinei Šiaurės pašvaistei.
Ir visgi net mūsų įprastame pasaulyje, kur saulė teka rytuose, o leidžiasi vakaruose, kur gali būti tikras, kad nepriklausomai nuo tavo pirkinio sumos kasininkė paklaus „o gal turite centais?“, netgi jame pasitaiko aritmetinių anomalijų.
Šeštadienį „Lietuvos rytas“ paskelbė „Vilmorus“ darytą sociologinę apklausą. Kaip pagrindinė žinia buvo pasirinktas pirmą kartą per daugel metų teigiamu virtęs teismų vertinimas. Šito aš negaliu suprasti.
Gerai, jeigu gyventumėm vien civilinės teisenos pasaulyje, ten tai įmanoma. Dar dar. Vis tiek, viena pusė laimi bylą, kita pralaimi, rezultatas – fifty-fifty.
Betgi esama ir baudžiamųjų procesų, kas ten gali likti patenkintas? Auka mano, kad kaltinamasis gavo per mažai (su retomis išimtimis TV laidų vedėjoms, kurios iškeltų profesinių nusikaltėlių šeimos tvarumą į sektiną pavyzdį tradiciniam šeimos modeliui).
Betgi esama ir baudžiamųjų procesų, kas ten gali likti patenkintas? Auka mano, kad kaltinamasis gavo per mažai (su retomis išimtimis TV laidų vedėjoms, kurios iškeltų profesinių nusikaltėlių šeimos tvarumą į sektiną pavyzdį tradiciniam šeimos modeliui).
Kaltinamasis, gi, tikras, kad sėdės nekaltai, bo auka pati prisiprašė.
Prokuroras kelia akis į dangų ir galvoja, kaip reikės rašyti apeliacinį skundą.
Advokatas kelia akis į tą patį dangų ir taip pat galvoja, kaip reikės rašyti irgi apeliacinį skundą.
O teisėjas net nebežiūri į dangų, kadangi žino, jog abudu apeliacinius skundus reikės skaityti jam.
Iš kur tas pasitikėjimas gali atsirasti, kai visi nepatenkinti? Bet eikime toliau į mūsų reitingus.
Nestebina tai, kad ugniagesiais gelbėtojais pasitiki kone dvigubai daugiau žmonių nei Bažnyčia. Kiekvienas, kuris vietoje gesintuvo kliovėsi malda, spėjo įsitikinti klydęs.
Manęs netgi nestebina, kad Bažnyčia pasitikima daugiau nei „Sodra“. Gausi tą savo pensiją praėjus daugel metų ar negausi, čia labai suktas klausimas. Gi patikrinti teiginio apie šventųjų bendravimą ar Trejybės dogmą dar niekas rimtai nesiėmė ir, greičiausiai, nesiims.
Štai, premjeras Algirdas Butkevičius yra palankiai vertinamas kone 60 procentų apklaustųjų. O jo Vyriausybe pasitiki tik 26,2 proc., mažiau už tuos pačius teismus, tačiau daugiau už Seimą, partijas bei serijinius žudikus, kurie į apklausą kažkodėl nebuvo įtraukti.
Bet įdomiausi dalykai prasideda, kai imi, žmogus, lyginti Vyriausybės pasitikėjimo votumą su atskirų, ją sudarančių politikų.
Štai, premjeras Algirdas Butkevičius yra palankiai vertinamas kone 60 proc. apklaustųjų. O jo Vyriausybe pasitiki tik 26,2 proc., mažiau už tuos pačius teismus, tačiau daugiau už Seimą, partijas bei serijinius žudikus, kurie į apklausą kažkodėl nebuvo įtraukti.
Aha, gal čia šuo pakastas ten, kad premjero reitingą skandina atskiri ministrai? Ir iš to nutinka toks nemalonus vidurkis?
Lendu į atskirų ministrų reitingus, bet, išskyrus vargšus galimai buvusį ministrą D.Pavalkį, A.Pabedinskienę ir R.Šalaševičiūtę, kuriems tenka vadovauti sveikatos apsaugai, socialiniams reikalams bei švietimui, kur pagal apibrėžimą reikalai negali būti geri, su visais kitais ministrais tarsi viskas gerai.
Apie ūkio ministro veiklą nuomonės neturi 80 procentų apklaustųjų, kas visiškai nenuostabu žinant, jog iš nuotraukos jį atpažintų tik artimiausi šeimos nariai.
Netgi su ūkio ministru Evaldu Gustu, labiausiai viešųjų ryšių vengiančiu ministru nuo, ko gero, Žygimanto Augusto laikų, kai vienas iš Goštautų, Trakų vaivada, pasimirė spėjęs įeiti į istoriją tik kaip pirmasis Barboros Radvilaitės vyras.
Apie ūkio ministro veiklą nuomonės neturi 80 procentų apklaustųjų, kas visiškai nenuostabu žinant, jog iš nuotraukos jį atpažintų tik artimiausi šeimos nariai.
Ir tada, kai nebesueina galai šioje aritmetinėje reitingų lygtyje, supranti, kad ne sociologus ir ne matematikus reikia kaltinti.
Iki TV metrų įrengimo Lietuvoje žmonės pildydavo dienoraščius ir jiems pasakodavo, kokias laidas žiūri. Aišku, pasakodavo ganėtinai iš lempos. Bent jau tai paaiškėjo pastačius TV metrus ir tiesiog negailestingai įrodžius, kad dvasingos ir katarsin nardinančios laidos rūpi menkai mažumai, o pagrindinei auditorijai tik duok papų ir sprogimų.
Taip ir su šitomis apklausomis.
Tendencijas kažkokias jos parodo, tačiau kaip yra ir bus iš tikrųjų, paaiškina tik rinkimai. Arba, kaip jau sakiau, sprendimai dėl neatidėliotinų reikalų. Kur kreiptis susirgus – į „Sodrą“, Bažnyčią, sveikatos apsaugą ar žiniasklaidą.
