Kad netarptume tik užuominų, ištraukų ir insinuacijų rūke, nusprendžiau atidžiau žvilgterėti į šį darbą ir pasidalinti savo įspūdžiais. Nepretenduoju į galutinę teisingą poziciją, bet manau, kad svarbu kažkam pateikti išsamesnę analizę, kurią vėliau gali papildyti ar jai paprieštarauti kiti.
Nesu teologijos ar sveikatos mokslų ekspertas, bet savo laiku studijavau teologiją LCC tarptautiniame universitete. Kadangi šiuo metu dirbu akademinį darbą, pro rankas esu „praleidęs“ ne vieną disertaciją socialinių mokslų srityje. Esu susipažinęs ir su A.Širinskienės tyrime naudojamais analizės metodais. Savo straipsnyje nesugebėsiu apžvelgti viso mokslinio darbo, bet noriu paanalizuoti pakankamai medžiagos, kad būtų galima padaryti bendresnes išvadas.
Lytiniai santykiai
A.Širinskienės teigimu, nagrinėjama disertacija nėra tradicinis teologijos veikalas, o tarpšakinis mokslinis tyrimas „integruojantis teologijos, bioetikos, biomedicinos mokslų duomenis“ (p. 6). Autorė pripažįsta, kad ir studijos metodologija remiasi „tarpdisciplinine, fenomenologine nuostata“, kurios atskaitos taškas yra antropologija, disciplina, tirianti žmonių tarpusavio santykius (p. 4–5).
Tiems, kurie nepripratę prie akademinio žargono, fenomenologinė nuostata akcentuoja asmens tiesiogines patirtis tam tikro fenomeno atžvilgiu. Šiuo atveju tai sveikatos apsaugos darbuotojo ir ŽIV infekuoto asmens patirtys bei jų sprendžiamos etinės-moralinės atsakomybės dilemos ligos kontekste. Taigi, autorė bando aptarti ir nustatyti tam tikrą etikos kodeksą ŽIV infekcijos gydymo kontekste.
Tuo pačiu pripažįstama, kad tyrimu siekiama ir konkretesnio tikslo – ne šiaip etikos kodekso konstravimo, o būtent krikščioniškų, tiksliau katalikiškų, etikos principų sąrangos. Taigi tyrimo problematika staiga gerokai susiaurinama ir siekiama paaiškinti, kaip sveikatos darbuotojams ir ŽIV infekuotiems asmenims reiktų išlikti ištikimiems Bažnyčios mokymui.
Autorė a priori nustato teisingą (katalikišką) doktrininę poziciją ir mokslas pradedamas naudoti šios pozicijos patvirtinimui (arba jis tiesiog ignoruojamas).
Pasirinkta bendrinė tema būtų labai aktuali ir įdomi valstybinėms sveikatos institucijoms, bet ryškiai dominuojanti katalikiška analizės prizmė aktualumo lauką susiaurina. Juk konkrečios denominacijos sielovados interesai, grįsti tam tikromis religinėmis doktrinomis, nebūtinai sutampa su visuomeniniais interesais.
Susiaurėja ne tik tyrimo aktualumas, bet ir analitinė prieiga. Iš tariamai tarpšakinio tyrimo jis tampa iš esmės teologiniu veikalu, kuriame kitos mokslo šakos greičiau tarnauja konkrečių teologinių nuostatų patvirtinimui, o ne tampa savaimine vertybe.
Tai juntama jau tyrimo pradžioje, kai žmogus ir jo prigimtis yra apibrėžiami pagal Katalikų bažnyčios katekizmą (psl. 9). Žmogus yra sielos ir kūno vienybė, o jai gyvybę įkvepia pats Dievas. Mokslinių įrodymų ar gilesnio šios temos problematizavimo atsisakoma ir apsiribojama keliomis nuorodomis į biblinius šaltinius (psl. 11).
Ką tokia žmogaus konceptualizacija reiškia praktiškai? Ogi tai, kad reikia rūpintis ne tik kūnu, bet visų pirma siela (dvasia) ir jos gerove. Taigi kūno poreikiai, įskaitant ir bet kokias medicinines procedūras, visų pirma turi būti pasverti katalikiškos etikos ir moralės (t.y. dvasios poreikių) rėmuose. Beje, kadangi gyvybę įkvepia Dievas, tik jam ji ir priklauso.
Nuo šito atraminio taško prasideda problemiškesnė tyrimo dalis, nes autorė a priori nustato teisingą (katalikišką) doktrininę poziciją ir mokslas pradedamas naudoti šios pozicijos patvirtinimui (arba jis tiesiog ignoruojamas). Pavyzdžiui, pasak autorės, „naujausi žmogaus biologijos atradimai tvirtina, kad po apvaisinimo atsiradusioje zigotoje jau yra susiformavęs naujo žmogiškojo asmens identitetas“ (psl. 10). Jokios nuorodos į naujausius atradimus nepateikiama. Skaitytojas tiesiog turi priimti šį labai abejotinos vertės teiginį kaip teisingą.
Aišku, tyrimas net neužsimena, kad žmogaus (dvasios) prasidėjimo nuo apvaisinimo momento doktrina Katalikų bažnyčioje pradėjo įsitvirtinti tik nuo XVI a. pabaigos.
Iki to laiko nemaža dalis Bažnyčios svarbiausių mąstytojų, įskaitant Augustiną bei Tomą Akvinietį, laikėsi Aristotelio nustatyto skirtumo tarp fetus animatus (embriono su siela) ir fetus inanimatus (embrionas be sielos). Siela berniuko embrione tariamai užgimdavo 40-tą nėštumo, o mergaitės 80–90-tą nėštumo dieną. Bet kam tai įdomu, kai tikslai yra visai kiti.
Kadangi siela (dvasia) yra esminė vertybė, jos tyrumo išsaugojimas tampa svarbiausias tikslas gyvenime. Pasak autorės, kuri remiasi A.Narbekovo ir K.Meiliaus mintimis, tas tikslas yra svarbesnis ir už pačią gyvybę: „išlikti moraliam yra kur kas svarbiau nei išlikti gyvam“ (psl. 13). Kai šį principą pritaikome bet kokios ligos atvejui, įskaitant ir ŽIV infekciją, katalikiškos moralės normos pradeda diktuoti priimtinus ir nepriimtinus ligų prevencijos ir gydymo būdus.
Apskritai, šioje studijoje bet koks žmogaus išorinis veiksmas yra traktuojamas kaip vidinis laisvos valios pasirinkimas (psl. 15), nes kitaip atsirastų nereikalingų etinių komplikacijų. Kuo remiasi šis teiginys? Turbūt nenustebinsiu, jog cituojamas ne koks nors gerai žinomas psichologas ar fiziologas, o konservatyvus katalikų filosofas Germainas Grisezas.
Tuo tarpu mokslas mums jau nuo 1980-ųjų vidurio liudija, kad ne visais atvejais pasirinkimai yra tokie jau laisvi, nors tikėjimas laisva valia motyvuoja žmones būti geresnius. Taigi laisvos valios problematika verta rimtesnės analizės, bet autorė niuansus palieka nuošalyje, nepaisant jų esminės reikšmės tyrimo objektui.
Pradinėje tyrimo dalyje vyraujantis moralinis ir intelektualinis dogmatizmas persikelia ir į gerų-blogų veiksmų analizės plotmę. Jei veiksmas prieštarauja asmens gėriui (gyvybei, asmens orumui ir pan.), jis traktuojamas kaip savaime blogas ir „jokios aplinkybės, joks tikslas, jokie įstatymai negali padaryti jų moraliai leistinais“ (psl. 16). Bent kiek kritiškai mąstančiam asmeniui tokia ganėtinai tiesmuka interpretacija, kuri menkai evoliucionuoja šiai temai skirtoje skiltyje, kelia skeptišką šypseną.
Galima lengvai sugalvoti daugybę situacijų, kada vienos gyvybės praradimas gali išgelbėti daugelį gyvybių. Pavyzdžiui, kai policininkas nušauna nusikaltėlį su ginklu, kuris ruošiasi žudynėms prekybos centre, daugumai žmonių tai atrodytų kaip pakankamai herojiškas aktas. Arba įkaitų drama irgi gali būti tikėtinas scenarijus, kuris sunkiai telpa į siūlomus apibrėžimus. Tokios išsamesnės daugiabriaunės diskusijos vengimas skurdina tyrimo konceptualią dalį.
Kiekvienos gyvybės autorystės teisių priskyrimas Dievui veda A.Širinskienę ir dar toliau. Ji net tik kontracepciją traktuoja kaip blogį, bet iš esmės prilygina ją abortui. Kad neatrodytų, jog tokį teiginį laužiu iš piršto, pateiksiu ilgesnę citatą šia tema: „…darydamas bloga žmogus nenori tai, ką daro, vadinti blogiu. Dėl šios priežasties gimsta ir žaidimas terminais: visa kontracepcija yra vadinama mažesniu blogiu nei abortas; hormoninė kontracepcija pateisinama kaip ‘tobulinanti žmogaus prigimtį’, tarytum jis būtų pastoviai per daug vaisingas; abortas ar klonavimas tampa ‘terapiniais’ ir pan. Kada taip teigiama yra akivaizdu, kad nesuvokia, jog manipuliavimas terminais nepakeičia veiksmo esmės“ (psl. 18).
Pagaliau sužinome, kad naudodami kontracepciją partneriai „nebemyli vienas kito, bet greičiau naudojasi vienas kitu“.
Nežinau, iš kur autorė traukia tokius blogio stovyklai atstovaujančiųjų pasiteisinimus (pvz., ‘tobulinanti žmogaus prigimtį’), bet akivaizdu, kad bet koks sąmoningas gyvybės atsiradimo sulaikymas yra vertinamas neigiamai. Beje, tai yra oficiali Katalikų bažnyčios doktrina, nors praktikoje mažai kas jos tesilaiko. 2002 m. apklausos duomenimis, 97% amerikiečių katalikių ignoravo bažnyčios mokymus ir naudojo kontraceptines priemones.
Nagrinėdama kontracepcijos tematiką vėlesniuose skyriuose autorė eina dar toliau. Ji teigia, kad kontracepcija iškreipia lytinio akto ir bendrai meilės sampratą, nes atskiria vaisingumo dovaną nuo jausmų dovanos (psl. 156). Pagaliau sužinome, kad naudodami kontracepciją partneriai „nebemyli vienas kito, bet greičiau naudojasi vienas kitu“ (psl. 157). Aišku, čia jokių tarpdisciplininių įrodymų, paremtų, pavyzdžiui, kontraceptikus naudojančių ir nenaudojančių porų apklausomis, net nesiteikiama nurodyti, o tiesiog cituojami bažnytiniai-teologiniai šaltiniai. Argumentuojama kategoriškai ir be jokių kritinės analizės ženklų.
Kai atrodo, kad ši tema jau išsemta, A.Širinskienė sugeba ją pastūmėti į naujas aukštumas: „Taigi, jau pats prezervatyvų paminėjimo ir pasiūlymo jais naudotis santuokinių santykių metu faktas į santuoką įneša nepasitikėjimo atmosferą, o tokį lytinį aktą lydi neišvengiama įtampa bei nusivylimas partneriu“ (psl. 158). Kokiu pagrindu daromos šios išvados? Ogi tuo, jog atskirais atvejais staigus vyro ar žmonos raginimas naudotis prezervatyvais gali sukelti partnerio įtarumą dėl neištikimybės. Pateikiama ir nuoroda į dvi studijas, iš kurių viena raportuoja interviu duomenis su vienuolika ŽIV infekuotų žmonių. Išvadų apimtis ir neišvengiamumas tiesiog „užmuša“.
Po to seka dar vienas siurprizas. Ši tema perkeliama į šeimos, kurioje vienas iš partnerių yra ŽIV nešiotojas, kontekstą. Netgi ir šiuo atveju autorė argumentuoja, kad prezervatyvų naudojimas yra nepateisinamas, nes pažeidžia moralines normas ir teisingumo principą (psl. 159). Sąžinės argumentas, kuris apeliuoja į partnerio apsaugojimą nuo infekcijos, A.Širinskienės nesužavi, nes toks argumentas skleidžia „‘saugumą’ ne tik nuo infekcijos, bet ir nuo pojūčio, kad pasirinktas ne gėris, o blogis“ (psl. 160). Išvadas leisiu pasidaryti patiems skaitytojams.
Benagrinėjant blogio ir gėrio tematiką, autorė prieina ir ligos kaip Dievo bausmės klausimą. Žiniasklaidoje būtent šitas aspektas sulaukė daugiausia diskusijų. Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog A.Širinskienė nevertina ligos kaip Dievo bausmės: „Taigi, AIDS, kaip ir bet kokia kita konkreti liga, nėra Dievo bausmė, tačiau bet kuri liga kaip tokia yra neišvengiama nuodėmės, pirmapradžio žmogaus nuopolio, pasekmė“ (p. 28). Visgi ji pripažįsta, jog AIDS yra Dievo ženklas žmonijai, raginantis į Jį atsigręžti (p. 29).
Man asmeniškai būtų įdomu išgirsti, kaip tokių teiginių fone disertacijos autorė traktuoja žmogaus imuninę sistemą, kuri kasdien priešinasi tokiems „ženklams“, bet tai atskira pokalbio tema prie kavos puodelio.
Beje, čia atsiskleidžia ir dar vienas įdomesnis aspektas – autorės siekimas sutapatinti postmodernų žmogų su baime ir bausme. Cituodama Jono evangeliją, A.Širinskienė teigia, kad postmodernus žmogus bijo, o jo baimė bijo bausmės (p. 27). Tokia „analizė“ skamba keistai, nes jei postmodernus žmogus niekuo antgamtišku netiki, tai bausmės samprata jam apskritai netenka prasmės. Aišku, jokių konkretesnių tokio fenomeno egzistavimo įrodymų nepateikiama. Tiesiog Biblija ir keletas nuorodų į religinius-filosofinius traktatus atstoja realybę.
Narkotikų vartojimas
Be lytinių santykių, ši disertacija skiria daug dėmesio narkotikų vartojimo klausimams, nes jie tiesiogiai siejasi su ŽIV infekcijos tematika. Būtent šioje tyrimo dalyje išryškėja, kaip neadekvačiai autorė naudoja mokslinius šaltinius. Duosiu keletą pavyzdžių, nes visko paliesti tiesiog neįmanoma ir turbūt reikalautų atskiro mokslinio tyrimo.
Visų pirma noriu apginti A.Širinskienę nuo jau pasirodžiusių kaltinimų, jog ji neteisingai interpretuoja Bruneau ir bendraautorių tyrimą (psl. 171). Tie kaltinimai yra nepagrįsti, nes autoriai iš tiesų nustatė, jog vienoje švirkštų pasikeitimo programoje besilankantys narkomanai per laiką turėjo didesnę tikimybę tapti ŽIV nešiotojais nei nedalyvaujantys asmenys. Tačiau A.Širinskienė, pasinaudodama šia studija, padaro savotišką išvadą: „Vadinasi, prielaida esą švirkštų tiekimas visada užtikrina ŽIV plitimo mažėjimą arba bent jau stabilizavimąsi, iš esmės nepasitvirtina“ (psl. 171).
A.Širinskienė yra gera katalikiškų dogmų gynėja, bet su mokslo reikalais – liūdnoka.
Turint omenyje, kad panašaus tipo socialinėse programose maksimalų standartą, „visada“, pasiekti greičiausiai neįmanoma, tokie testai neturi prasmės (nebent norima pasitvirtinti savo ideologines nuostatas). O įtarimų, kad moksliniai duomenys naudojami ideologiniais tikslais, galima atrasti ir daugiau.
Pavyzdžiui, A.Širinskienė teigia, kad valstybinių sveikatos apsaugos įstaigų dokumentuose pasitaiko „nuogąstavimų dėl augančio narkomanų skaičiaus ir švirkštų keitimo programų sąsajos“ (psl. 172) ir pateikia JAV nacionalinės tyrimų tarybos vertinimą kaip pavyzdį. Tuo tarpu atsivertus tą tyrimą, išvadose randame diametraliai priešingą teiginį: švirkštų pakeitimo programos „nepadidina naujų narkotikų vartotojų skaičiaus“ (do not increase the number of new initiates to injection drug use).
Neneigiu, kad galbūt koks sakinys šitame 120 puslapių apimties dokumente išsako vienokį ar kitokį nuogąstavimą, bet tai nėra ir negali būti pagrindas anksčiau minėtiems teiginiams. Tuo labiau kad tas pats dokumentas pateikia ir dar vieną įdomią išvadą, kuri prieštarauja jau diskutuotoms sąsajoms tarp švirkštų keitimo programų ir ŽIV infekcijos plėtros. Dokumente teigiama, kad tos programos mažina infekuotų švirkštų procentą bendroje apyvartoje ir todėl turi pozityvią įtaką kovai su ŽIV infekcijos plėtra. Bet autorė apie tai yra linkusi nutylėti, o jai priešingus rezultatus neretai vertina „yra sunku pasakyti ar taip bus visada“ (psl. 172) dvasia.
Šią analizę galima tęsti ir toliau, bet manau, kad parodyta ir pasakyta pakankamai. Pripažįstu, ne viską sugebėjau perskaityti. Taip pat kai kurios disertacijos dalys atrodo adekvačiau subalansuotos, ypač kai kalbama apie galimus iššūkius sveikatos sektoriaus darbuotojams, besirūpinantiems ŽIV pacientais. Bet net ir ten pasitaiko ideologizuotų ir iš mokslinės perspektyvos problemiškų pareiškimų. Pavyzdžiui, teigiama, kad „AIDS atsirado visuomenėje, kuri pritaria homoseksualizmui, narkotikų naudojimui ir sukultina seksualumą“ (p. 95). Turint omenyje, kad jau 1999 m. buvo aiškiai identifikuotos AIDS sąsajos su Afrikoje gyvenančiomis beždžionėmis, nuo kurių greičiausiai buvo užsikrėsta medžiojant, tokie pareiškimai verčia susiimti už galvos.
Taigi, kokias išvadas padaryti atidžiau pavarčius šį mokslinį, o gal tiksliau „mokslinį“ darbą? Kaip konservatyvios katalikiškos minties išraiška, šis ideologizuotas veikalas nestebina, bet perdėtas dogmatiškumas ir tendencingumas gerokai sumenkina jo mokslinę vertę. Jis visų pirma yra skirtas savo mylimų doktrinų pateisinimui bei įteisinimui, o ne mokslinei veiklai. Taigi A.Širinskienė yra gera katalikiškų dogmų gynėja, bet su mokslo reikalais – liūdnoka.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Naujoji koalicija spręs neegzistuojančias problemas?
