Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ainius Lašas: Ar sugebame matyti toliau nei Landsbergių verslas? Atsakymas R.Lazutkai

Neseniai pasirodęs gerb. prof. Romo Lazutkos straipsnis apie mūsų švietimo sistemos iššūkius pakūrė visuomenės diskusijų aistras. Iš principo tai džiugina, nes ši tema dažniausiai nesulaukia pakankamo piliečių dėmesio, nors jos svarba yra esminė mums visiems.
Ainius Lašas
Ainius Lašas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Tačiau, beskaitant straipsnį, man kyla įtarimas, kad šis diskusijų laužas iš dalies yra žiebiamas dėl vienos šeimos, kuri nei kūrė dabartinę finansavimo sistemą, nei yra jos vienintelė laimėtoja. Šis atspirties taškas taip pat uždeda abejotinos vertės akcentus, uždengiančius svarbesnius mūsų švietimo skaudulius. Bet apie viską nuo pradžių.

Savo straipsnyje prof. Lazutka naudoja Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių šeimos verslą kaip mūsų švietimo sistemos problemų įsikūnijimą. Mūsų valstybė per mokinio krepšelio sistemą subsidijuoja privačias mokyklas, kurios ne tik nugriebia geriausius moksleivius, skatina socioekonominę nelygybę, bet dar uždirba ir milijoninius pelnus.

Vietoj to siūloma valstybei arba iš viso nesikišti į privatų švietimo sektorių ir visas lėšas skirti tik valstybinėms mokykloms, arba, sekant Švedijos ir Suomijos pavyzdžiu, neleisti privačioms mokykloms imti papildomą mokestį iš stojančiųjų. Pastarojo modelio rėmuose privačios mokyklos taip pat negalėtų atsirinkinėti geresnių moksleivių, o būtų priverstos priimti visus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė ir Gabrielius Landsbergis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė ir Gabrielius Landsbergis

Iš principo šis gerb. Romo Lazutkos siūlomas modelis skamba patraukliai, bet vien tik jo įgyvendinimo neužtenka, kad pasiektume esminį proveržį švietimo sektoriuje. Pasakysiu dar daugiau – jei jis būtų įgyvendintas be kitų esminių elementų, mūsų švietimo sistema nusiristų į dar gilesnę duobę. Ir būtent todėl tokio tipo siūlymai yra pavojingi, nes jie braukia per paviršių. Kodėl taip teigiu?

Mūsų dabartinis mokyklų finansavimo modelis yra labai artimas Estijos modeliui, kur irgi valstybė subsidijuoja privačias mokyklas, o pastarosios dar gali imti papildomą mokestį. Ten, kaip žinia, mokinių pasiekimai yra vieni geriausių pasaulyje. Ir jie ne tik kad geriausi, bet ir tolygiausi, kas reiškia, jog Estijoje nėra didelių kokybinių skirčių tarp skirtingų mokyklų. Labai panaši situacija su mokinių pasiekimais yra ir Suomijoje, kuri jau naudoja gerb. profesoriaus siūlomą finansavimo modelį.

Taigi, jei Estijos ir Suomijos finansavimo modeliai skiriasi, o pasiekimai yra daugmaž vienodi, tada akivaizdu, jog geriausiu atveju pasiekimai ir jų tolygumas tik iš dalies priklauso nuo pasirinkto finansavimo modelio. Blogiausiu atveju – šis „vaistas“ apskritai yra netinkamas mūsų švietimo sistemos negalių gydymui.

Visgi reikia pripažinti, kad pats modelis yra patrauklus socialinės lygybės ir prieinamumo prasme, bet prie jo reikia „kabinti“ kitus reformos elementus norint spręsti mūsų problemas, o ne jas dar pagilinti.

Vienas iš tų būtinų papildomų elementų yra radikalus švietimo sistemos finansavimo padidinimas. Jei jau valstybė nusprendžia sekti Švedijos ir Suomijos pavyzdžiais ir išpirkti privačių mokyklų vietas, tada ji privalo skirti gerokai daugiau finansinių resursų, kad ta išpirka realiai veiktų. Kitaip bus net tik nustekentos privačios mokyklos, kurios pasižymi sąlyginai nebloga studijų kokybe, bet ir valstybiniame sektoriuje liktų ta pati bala.

Eikime toliau. Papildomi finansų srautai mūsų moksleivių pasiekimų problemos automatiškai nesprendžia, o tik sudaro palankesnes sąlygas jų sprendimui. Kalbant akademiškai, adekvatus finansavimas yra būtina, bet dar nepakankama sąlyga sėkmei. Va čia ir prieiname prie esminių sprendimų, kurie gali pakelti mūsų mokyklas į naują kokybinį lygį, neatsižvelgiant į finansavimo modelį. Ir tai, mano nuomone, yra trys papildomi faktoriai: mokytojų paruošimas, mokyklų autonomija bei vadovų/ių kompetencija.

Kitaip bus net tik nustekentos privačios mokyklos, kurios pasižymi sąlyginai nebloga studijų kokybe, bet ir valstybiniame sektoriuje liktų ta pati bala.

Šiuo metu mes turime atlikti namų darbus visose trijose srityse. Mokytojų paruošimas galutinai nuvažiavo nuo vėžių Seimui priėmus grynai konjunktūrinį ir Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą dėl dviejų Pedagogikos centrų įkūrimo. Kadangi Vilniaus universitetas pradeda centro kūrimą iš esmės nuo nulio, o Vytauto Didžiojo universitetas gyvena susijungimų bei lauko valymo Kaune nuotaikomis, rimtesnio proveržio mokytojų paruošime dar teks palaukti. Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad Švietimo ir mokslo ministerija adekvačiai sutvarkė pedagogų rengimo modelį.

Su mokyklų autonomija irgi reikalai nekokie, nes valstybė vis dar nepasitiki mokyklomis ir perdėm kišasi į mokymo turinį. Vėlgi čia Švietimo ir mokslo ministerija yra šį tą nuveikusi ir toliau darbuojasi prie ugdymo programų turinio pertvarkos. Kadangi pats dalyvauju šiame procese, matau visų dalyvių geranoriškumą ir tikiu, jog esminiai pokyčiai čia gali įvykti.

Ir pabaigai – mokyklų vadovų/ių kompetencija, į kurią reikia tikslingai ir nuosekliai investuoti. Apskritai pedagogų ir mokyklų vadovų mokymų problematika reikalauja atskiro straipsnio, nes šiuo metu ten tvyro chaosas. Dešimtys visokio plauko centriukų siūlo įvairiausius atsitiktinius mokymus, kurių suminė vertė neretai kelia rimtų abejonių. Ir čia jau ne tik optimizavimo, lėšų švaistymo, bet ir bendros mokymų filosofijos bei strategijos klausimai.

Su mokyklų autonomija irgi reikalai nekokie, nes valstybė vis dar nepasitiki mokyklomis ir perdėm kišasi į mokymo turinį.

O dabar sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Kai vertini problemų visumą ir matai jų kompleksiškumą, tada supranti, kad ne Landsbergių verslo uždusinimas išgelbės Lietuvos švietimo sistemą ir ne vienas ar kitas mokyklų finansavimo modelis. Mūsų iššūkiai yra kompleksiški ir reikalauja kompleksiškų sprendimų, kurių visuma gali užtikrinti kokybinį mokyklų šuolį.

Kitaip mes ir toliau kentėsime nuo paviršutiniškų receptų, kurie dažną kartą ne tik kad negydo mūsų švietimo sistemos, bet ją toliau žaloja. Būtent todėl mums reikalinga kiek galima išsamesnė ir gilesnė diskusija. Pasinaudodamas prof. Romo Lazutkos straipsniu, įsijungiu į ją ir kviečiu kitus ją pratęsti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais