Siekdamas pagrįsti tokį nevienareikšmišką teiginį, pradėsiu nuo dabartinių universitetų „konsolidacijos“ scenarijų apžvalgos. Konsolidaciją įvilkau į kabutes, nes, kaip pamatysite žemiau, jos greičiausiai pavyks išvengti. Kodėl? Todėl, kad einama ne giluminio optimizavimo ir turimų resursų efektyvumo didinimo, o mažiausio institucinio pasipriešinimo keliu.
Dėl to gauname tokias anomalijas kaip VDU susijungimą su ASU. Ką šios institucijos turi bendro? Jūs atspėjot – labai nedaug. Ir būtent todėl jos jungiasi, nes tada beveik nieko nereikia keisti arba atleisti (skirtingai nei, pvz., KTU ir ASU jungimosi atveju, kur persidengia daug studijų programų). Pakišai vieną universitetą po kitu, pervadinai pakištąjį į akademiją, gavai valstybės investicijas ir užsiauginai institucinius raumenis kovoje su vietiniais konkurentais.
Kai akyse mirga tokie laimėjimai, ant aukuro galima sudėti ir anksčiau plačiai propaguotas idėjas. Ar kas dabar atsimena, kaip aktyviai buvo kalbama apie universitetų studijų krypčių išgryninimą atskiruose miestuose? Upeliais liejosi šventas nerimas dėl to, kad technologiniame universitete egzistuoja socialinių, humanitarinių mokslų ir menų programos. Dabar ta plokštelė jau dažniau dulka stalčiuje, nes pas pačius greitu laiku maišysis minkštosios kompetencijos su technologiniais mokslais. Kaip ir nepatogu pirštu baksnoti į save.
Kam tas skausmas, kai galima prie altoriaus stoti su minimaliais praradimais ir valstybės investicijomis!
Aukščiau minėtas kaunietiškas jungimosi scenarijus nusimato ir Vilniuje, kur žiedus jau maino MRU su VGTU. Tie, kurie seka reformos muilo operą nuo pradžių, puikiai atsimena, jog pradiniame etape buvo numatytos MRU ir VU jungtuvės, bet šis variantas pasirodė per daug skausmingas dėl persidengiančių studijų programų. Kam tas skausmas, kai galima prie altoriaus stoti su minimaliais praradimais ir valstybės investicijomis!
Čia verta prisiminti ir negaluojantį LEU, kurio nepanoro VU, nes pastariesiems šiaip ar taip reikėjo finansų ir tik kelių LEU žmonių. Jie juos ir gaus, patraukę LEU iš sostinės bei įgiję išskirtines teises plyno lauko investicijai – visiškai naujų pedagogikos programų steigimui Vilniuje su valstybės finansine parama. Kas gi to nenorėtų?
Tuo tarpu LEU, aišku, niekas neuždarys, bet perkels į Kauną ir tuo pačiu pradžiugins VDU. Ar nuo to pagerės pedagogų rengimas Lietuvoje? Nebūtinai, nes bent jau man susidaro įspūdis, jog pradiniai tikslai buvo kiek kitokie – išsaugoti LEU etatus, išplėsti VDU programų paketą Vilniaus rinkoje ir tuo pačiu sustiprinti VDU pozicijas KTU atžvilgiu (kuris savo laiku propagavo pavojingą vieno universiteto idėją Kaune).
VDU ūgteli studentų ir profesūros skaičiumi ir tampa sunkiai apžiojamas kąsnis tariamai jį norinčiam praryti arogantiškam KTU. O už šitą konsolidacijos spektaklį, jos dalyviai dar gali gauti valstybės investicijas, kurias bus galima panaudoti ir profesūros kvalifikacijos kėlimui, ir naujų centrų steigimui. Aišku, galima investuoti į kvalifikaciją ir be visų šitų konsolidacinių cirkų, bet su jais atsiranda solidesnis pamatas investicijoms būtent į tas, o ne kitas aukštojo mokslo įstaigas. Laimi tas, kas geriausiai imituoja konsolidaciją. Ir visuomenei galima papasakoti gražias istorijas apie nuveiktus didžius darbus.
Taigi, kaip jau supratote, studijų programų lygmenyje konsolidacijos greičiausiai bus nedaug, nes jungiasi ganėtinai skirtingos aukštosios mokyklos. Ką tai reiškia? Ogi tai, jog Lietuvos aukštojo mokslo sistemą ir toliau alins hiperkonkurencinė aplinka (nors žaidėjų skaičius ir bus kiek mažesnis). Ir toliau chroniškai truks studentų, o tai neleis adekvačiai kilstelti studijų kokybės kartelės. Tiesiog universitetai neturės jokio suinteresuotumo atsikratyti nemotyvuotais studentais, kurie atsineša su savimi institucijai svarbius finansinius resursus.
Prie mažos silpnos programos prijungus didelę silpną programą, galima gauti visai neblogą galutinį rezultatą ir išsaugoti platesnę studijų kryptį po naujo institucinio junginio skliautais.
Šioje kovoje dėl išgyvenimo formaliai besijungiančios institucijos įgyja ir dar vieną konkurencinį pranašumą – pasididina mokslo produkcijos masiškumą.
Tokiu būdu galimai ruošiamasi Švietimo ir mokslo ministerijos planuojamam mokslo kokybės vertinimui. Nors ten ir turėtų būti vertinama kokybė, masiškumas leidžia ją lengviau simuliuoti. Prie mažos silpnos programos prijungus didelę silpną programą, galima gauti visai neblogą galutinį rezultatą ir išsaugoti platesnę studijų kryptį po naujo institucinio junginio skliautais.
Juk jei vietoj 20 mokslininkų, iš kurių kiekvienas, tarkime, uždirba du moksliškumo taškus per metus, turime 50 mokslininkų su tais pačiais dviem moksliškumo taškais per metus, bendras taškų skaičius išauga nuo 40 iki 100. Mokslo kokybė nepagerėjo, o bendras moksliškumo rodiklis daugiau nei padvigubėjo! Aršioje konkurencinėje kovoje tai – vertingas pranašumas.
Be potencialių laimėtojų yra ir potencialūs pralaimėtojai. Šiame politinės įtakos turguje turbūt labiausiai gali nukraujuoti Klaipėdos universitetas, išsikovojęs teisę į savo autonomiją. Už tokią privilegiją teks brangiai susimokėti, paliekant Klaipėdoje tik „jūrų mokslų“ universitetą. Jau dabar iš KU valomos menų programos ir perduodamos LMTA, kuri kartu su VDA sugebėjo išsikovoti neliečiamųjų statusą. Mat menas turi būti atskirtas nuo kitų studijų programų. Kitaip jį turbūt suteršime!
Bet grįžkime prie KU ir jūrų mokslų. Toks perdėm užsiaurintas studijų programų paketas vargu ar suteiks KU taip reikiamos ilgalaikės gyvasties. Greičiau jau įvyks atvirkštinis procesas – sumenkęs universitetas bus mažiau pastebimas nacionaliniu mastu (jau nekalbant apie tarptautinį matomumą) ir mažiau patrauklus potencialiems studentams. Ilgainiui jis gali tapti panašesnis į kolegiją nei į universitetą, o Klaipėdai kaip miestui toks scenarijus nėra parankus.
Įvertinus visus šiuos faktorius, įžvelgiu vis mažiau prasmės tęsti tokį universitetų reformos procesą. Jei neįvykdysime giluminės konsolidacijos, o tiesiog perkelsime kažkokius programų paketus iš vienos institucinės aplinkos į kitą, tada iškyla klausimas, kam iš viso reikia šito žaidimo? Vien tam kad įsisavintume papildomus ES struktūrinių fondų ir Vyriausybės skirtus milijonus?
Mūsų šaliai tai per brangus malonumas. Be to, po kelių metų ir vėl teks sugrįžti prie konsolidacijos temos, nes Vilniuje ir Kaune bus per ankšta keturiems tête-à-tête konkuruojantiems plačios aprėpties universitetams.
Ainius Lašas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Gerb. premjere, kur jūsų politinės ambicijos?
