2016 m. Lietuvoje į aukštąsias mokyklas (kolegijas ir universitetus) įstojo apie 16400 abiturientų. Pagal MOSTA prognozes, dar po penkerių metų įstojusiųjų skaičius sumažės iki 12500 ir panašiame lygyje laikysis bent jau iki 2025 m.
Stojančiųjų santykis tarp universitetų ir kolegijų yra du prie vieno – universitetai priima du kartus daugiau abiturientų nei kolegijos. Taigi, 2020-2025 m. į universitetus kasmet turėtų įstoti apie 8200 abiturientų. Tai sudaro kiek daugiau nei pusę 2015 m. Vilniaus universitete priimtų abiturientų (3714 bakalaurų ir vientisųjų).
Vertinant valstybiniu mastu, ne vienos ar kitos organizacijos išlikimas, o jų pridėtinė vertė turėtų būti pirminis prioritetas. Šiuo atveju trauka į Vilnių pridėtinės vertės nesukuria, o greičiau ją atima.
Dar vienas svarbus momentas – stojančiųjų pasiskirstymas pagal apskritis. Vėlei žvelgiant į MOSTA duomenis, akivaizdžiai matyti, kad tik Vilniaus apskrityje iki 2025 m. turėtų išlikti daugmaž toks pats stojančiųjų skaičius. Visur kitur jų mažės nuo 20 iki 30 procentų. Jei darome prielaidą, jog Vilniaus apskrities abiturientai greičiausiai rinksis Vilniuje esančias aukštąsias mokyklas ir dar bus papildomas "nutekėjimas" iš regionų (dėl sostinės patrauklumo), kituose miestuose esančių universitetų laukia labai rimti iššūkiai. Jų studentų srautai sumažės dar vos ne trečdaliu.
Galbūt todėl didesni regioniniai universitetai jau ieško būdų, kaip atsiriekti Vilniaus rinkos dalelę. 2016 m. pradžioje KTU įsigijo ISM, o VDU per ateinančius du metus norėtų susijungti su LEU. Žvelgiant iš individualaus universiteto perspektyvos, tokie strateginiai žingsniai yra suprantami, nes jie suteikia prieigą prie perspektyviausios studentų rinkos Lietuvoje. Jie suteikia galimybę išgyventi.
Tačiau vertinant valstybiniu mastu, ne vienos ar kitos organizacijos išlikimas, o jų pridėtinė vertė turėtų būti pirminis prioritetas. Šiuo atveju trauka į Vilnių pridėtinės vertės nesukuria, o greičiau ją atima. Kodėl? Visų pirma padidėja ir taip alinanti vidinė konkurencija. Jau dabar dauguma universitetų yra per maži ir per skurdūs, kad būtų pakankamai konkurencingi tarptautiniu mastu tiek atlyginimų, tiek ir moksline prasme. Nepaisant to, aštrėjanti konkurencija verčia juos kasmet mesti dideles lėšas rinkodaros triukams, siekiant privilioti jau ir taip nuglostytas bei sparčiai retėjančias vietinių abiturientų gretas.
Kartu su regioniniais universitetais į sostinę suplauks ir dar didesni studentų srautai iš kitų apskričių. Jei dabartinei Vyriausybei rūpi regioninė politika, tada ji turėtų aktyviai priešintis regioninių universitetų kėlimuisi į Vilnių. Ką laimi valstybė jei, pavyzdžiui, Kaune įsikūręs VDU, o ne šalia esantis VU jungiasi su Lietuvos edukologijos universitetu? Aš tokių laimėjimų neįžvelgiu, nors ir žmogiškai suprantu VDU siekį užimti tam tikrą pedagogų ruošimo nišos dalį Lietuvoje bei ilgainiui išplėsti studijų programas sostinėje.
Kadangi prieš keletą mėnesių pradėjau dirbti KTU Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanu, neabejoju, jog kas nors apkaltins mane piktais konkurenciniais kėslais. Bet čia ne konkurentų, o visų pirma Vyriausybės ir Seimo kritika. Juk VDU tik seka KTU pėdomis. Jei politikai yra nepajėgūs suformuoti valstybinio lygio vizijos, tada aukštosioms mokykloms tenka pačioms kovoti už savo būvį.
Kokia bebūtų patraukli Vilniaus akademinės kolonizacijos idėja, ji, kaip ir savo laiku vokiškasis Drang nach Osten, ateina į jau apgyvendintas teritorijas ir neišvengiamai veda link naujų institucinių konfliktų, toliau silpninančių vietinės rinkos žaidėjus bei tuščiai eikvojančių universitetų ribotus resursus ir kūrybinę energiją.
Metai po metų siūliau, siūlau ir siūlysiu Kauno universitetams susijungti į vieną, nes, mano nuomone, tai geriausiai atitiktų valstybinį interesą. Jei problema iškils dėl darbo vietų dubliavimosi – ir bent jau man atrodo, kad čia slypi viena iš esminių susijungimo baimės priežasčių – esu pasiruošęs savąją užleisti kolegoms iš besijungiančio universiteto.
Metai po metų siūliau, siūlau ir siūlysiu Kauno universitetams susijungti į vieną, nes, mano nuomone, tai geriausiai atitiktų valstybinį interesą.
Žvelgiant iš valstybinės perspektyvos, taip pat neaišku, kodėl turėtų būti išlaikomi autonominiai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai. Valstybinis interesas yra susijęs su aukštųjų mokyklų gyvybingumu regionuose, o jų statusas yra antraeilis klausimas. Jei jų prijungimas prie Kauno ar Vilniaus universitetų padėtų išlaikyti gyvybingumą ir studijų bei mokslo kokybę, tada būtent šiuo keliu ir reiktų eiti.
Statuso kaip tokio klausimas yra aktualesnis universiteto vadovybei. Jie dažną kartą yra suinteresuoti išsaugoti savo organizaciją ir savo pozicijas. Aišku, argumentacija būna kitokia – Vilniaus ar Kauno universiteto regioninis filialas nesugebės išlaikyti esamo studijų programų spektro ir centrinė universiteto valdžią ilgainiui nustekens Šiaulių ir Klaipėdos skyrius. Bet juk tokiam scenarijui yra paprastas priešnuodis. Vyriausybė gali sudaryti sutartį su universitetu ir nustatyti tam tikrą reikalavimų bei standartų paketą.
Apskritai ši Vyriausybė turi unikalų šansą atlikti reformą taip, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema stabilizuotųsi daugeliui metų į priekį. Mano nuomone, Lietuvai visiškai užtektų vieno universiteto Vilniuje ir vieno Kaune su filialu Klaipėdoje bei Šiauliuose.
Aišku, susijungimo čia jokiu būdu neužtenka. Reikia dar ir atitinkamų investicijų į tuos universitetus ir ypač į profesūrą, kad jie galėtų oriai dirbti, vystyti pasaulinio lygio mokslinę veiklą bei efektyviai perduoti savo įgūdžius studentams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Ką apie aukštąjį mokslą mums gali papasakoti estai?
Ainius Lašas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas
