Toks argumentas skamba ganėtinai neįtikinamai. Ar iš tiesų niekur kitur geriau nėra? Aišku, viskas priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame „geriau“. Vieniems „geriau“ siejasi su oru. Šiuo atžvilgiu Lietuva gali nesunkiai pakonkuruoti su Airija, Škotija ar Norvegija, bet ji aiškiai pralaimi Pietų Europos šalims. Kitiems „geriau“ siejasi su ekonominiu išvystymu. Tada mano išvardintos Šiaurės Europos šalys lengvai nukonkuruoja Lietuvą.
Jūs esate gamtos vaikas? Lietuva turi savo privalumų, bet Šveicarija ar JAV vakarinė pakrantė garantuotai apžavės jus savo gamtos stebuklais ir nepaleis iš savo glėbio. O gal jus „veža“ kosmopolitiško megapolio šurmulys? Niujorkas, Londonas, San Fransiskas, Tokijas ar Paryžius garantuotai apsvaigins jus visiems laikams! Palyginimui Vilnius ar Kaunas greičiau atrodys kaip tik vienas (beje, gana simpatiškas) iš šių megapolių rajonų.
Taigi „geriau“ gali būti ir kitur, bet prezidentės argumentas apie tėvynę jau kabina kiek unikalesnes stygas. Mano nuomone, jis vis dar per seklus, nes apeliuoja tik į aklus nacionalizmo jausmus. Aklus, ta prasme, kad jiems trūksta platesnės perspektyvos ir konstruktyvesnio (praktiškesnio) ryšio tarp grįžtančių individų ir bendruomenės, į kurią jie įsilies.
Būtent todėl aš siūlyčiau jausmą keisti į jausmingą veiksmą. Man asmeniškai daug labiau apeliuoja argumentas prisidėti prie savo ir savo tėvų bei senelių bendruomenės puoselėjimo, stiprinimo bei keitimo. Toks argumentas nebando užglaistyti Lietuvos trūkumų, nebando saldžiai meluoti sau ar kitiems, o kviečia prasmingam veiksmui. Atvažiuok ir prisidėk prie tau gerai pažįstamos bendruomenės suklestėjimo. Įdėk savo įnašą ir tuo bent iš dalies įprasmink savo veiklą.
Pagaliau toks argumentas neuždaro durų ir pasirinkusiems gyvenimą užsienyje (ar užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą). Jie taip pat gali prisidėti prie įvairių veiklų ir praturtinti Lietuvos bendruomenę. Tokiu būdu yra ne tik palaikomas gilesnis ryšys tarp individo ir bendruomenės, bet ir palaikoma potenciali galimybė sugrįžimui.
Būtent čia svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. Apeliavimas į prasmingą individo indėlį „užkabina“ tikslinę auditoriją. Tiems, kurie ieško išskirtinai asmeninio komforto ir saugumo, Lietuva nėra ir dar bent kokį dešimtmetį nebus labai patrauklus gyvenamosios vietos pasirinkimas. Ir čia nei garsūs, nei graudūs kvietimai nepadės.
Tačiau tiems, kurie ieško veiklos savoje bendruomenėje, kad ir kokia netobula ji būtų, trauka yra nepalyginamai stipresnė. Paradoksalu, bet būtent per tokius žmones Lietuva ilgainiui tampa patrauklesne alternatyva ir komforto ieškotojams.
Taigi, formuojant tokio tipo strategijas, mums reikia daugiau gilesnės ir autentiškesnės, o ne perdėm išbalintos komunikacijos. Čia lyg skirtis tarp mūzų ir sirenų: vienos įkvepia ilgam, o kitos tik apžavi ir nuvilia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prezidentė kviečia emigrantus namo: „Grįžta vis daugiau ir daugiau“
