Nepamirškime, jog vos prieš 14 metų visi baisėjomės „al Qaeda“ ir jos keliama grėsme pasauliui. Dabar žiniasklaidos priemonėse linksniuojamas ISIS. Dar po gero dešimtmečio galbūt iškils nauja islamistų organizacija, kuri vėl pakasinės Vakarų saugumo pamatus. Kad juos bent iš dalies apsaugotų, Vakarų valstybės privalo imtis struktūrinių permainų savo užsienio bei vidaus politikoje.
Ką turiu omenyje kalbėdamas apie struktūrines permainas? Europos Sąjungos politikos ekspertai Stephanas Keukeleire ir Tomas Delreux kategorizuoja užsienio politiką į santykinę (relational) ir struktūrinę (structural). Pirmuoju atveju siekiama paveikti kitų tarptautinių santykių žaidėjų požiūrį ir elgseną. Tai į krizių sprendimą orientuota politika, kuri kelia aiškius trumpalaikius tikslus. Karinė pergalė prieš ISIS būtų klasikinis tokios politikos pavyzdys.
Struktūrinė politika yra orientuota į ilgalaikius pamatinius pokyčius, kurie siekia pakeisti nusistovėjusias žaidimo taisykles, socialines normas ir supratimus. Turbūt geriausias to pavyzdys – Vokietijos ir Prancūzijos santykiai, kurie po Antrojo Pasaulinio karo iš esmės transformavosi Europos Sąjungos kontekste. Tai buvo ilgalaikė visapusiška strategija, apimanti daugelį socialinių, ekonominių bei politinių aspektų.
Karo prieš ISIS tikrai neužteks, o reikia esminių pokyčių Vakarų šalių elgsenoje.
Turėdami šias dvi koncepcijas omenyje, pereikime prie diskusijos apie kovą su islamizmu. Islamizmas, ypač jo ekstremalios formos, siekia valstybės teisinę sistemą organizuoti išskirtinai pagal Šariato nuostatas. Atskirdamas islamą nuo islamizmo jokiu būdu nesakau, kad islamas yra niekuo dėta taikos religija. Dauguma didžiųjų religijų, įskaitant ir krikščionybę bei judaizmą, turi savo DNR kode potencialą tiek smurtui, tiek ir taikai. Kiekvienas perskaitęs Koraną ar Bibliją atviromis akimis to paneigti negali.
Bet ši kova yra ne tik su religiniu bet ir su ideologiniu ekstremizmu, kuris skatina smurtą ir prievartą vardan kažkokių dieviškų ar žemiškų (pvz., nacionalistinių) principų. Kai tai aiškiai suvokiame, tada galime konstruoti atsakomųjų veiksmų planą, kuris padėtų ne tik nukirsti naujausią islamistinės hidros galvą, bet apkapoti ir ekstremizmo plėtrą Vakaruose. Tam karo prieš ISIS tikrai neužteks, o reikia esminių pokyčių Vakarų šalių elgsenoje. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Pirmiausia sugrįžkime dar kartą prie religijos ir jos reikšmės Vakarų visuomenėje. Užtenka kalbėti apie religiją kaip kažkokią išskirtinę taikos ar moralės nešėją. Tai – saldus melas, dažnai girdimas iš Vakarų politikų lūpų, už kurį mes brangiai mokame, nes už šios širmos leidžiame slėptis ekstremistams.
Dauguma religijų turi potencialą tiek gėriui, tiek ir blogiui ir apie tai būtina atvirai diskutuoti bei suvokti, kokios religinės ideologijos formos kelia tiesioginę grėsmę demokratinei visuomenei.
Antra, reiktų iš esmės keisti požiūrį į šalis, propaguojančias ir finansuojančias ekstremizmą. Jei kalbame apie islamistinį ekstremizmą, tada visų pirma turime kalbėti apie Saudo Arabiją, kuriai nuolatos keliaklupsčiauja Vakarų politikai. Dėl jos turimų naftos išteklių bei milijardinių užsakymų karinei pramonei, Vakarai užmerkia akis prieš Saudo Arabijos skleidžiamus vahabizmo nuodus visame pasaulyje. Tai trumparegišku gobšumu grįsta politika, kuri ilgainiui atsisuka prieš mus pačius.
Ironiška, jog tuo metu, kai Saudo Arabija dosniai finansuoja JAV, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos karinę pramonę, jos įtakingi piliečiai finansiškai remia teroristines organizacijas.
Pasak buvusio MI6 vadovo Richardo Dearlove, būtent Saudo Arabijos ir Kataro turtuoliai ženkliai prisidėjo prie ISIS iškilimo Irake. 2009 metais JAV Valstybės departamento vadovė Hillary Clinton slaptame dokumente, kurį paskelbė „Wikileaks“, rašė: „Saudo Arabija išlieka kritine finansine atrama „al Qaeda“, LeT [Lashkar-e-Taiba Pakistane) ir kitoms teroristinėms organizacijoms.“ Tuo tarpu 2015 m. balandį ta pati H.Clinton, priimdama Saudo Arabijos karalių Salmaną, kalbėjo jau kiek kitaip: „Mes traktuojame Saudo Arabiją kaip artimą ir strateginę partnerę“. Galbūt į tokių „partnerysčių“ kainą reiktų įskaičiuoti ir Paryžiaus aukas, kad bendras balansas kiek pasikeistų?
Ironiška, jog tuo metu, kai Saudo Arabija dosniai finansuoja JAV, Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos karinę pramonę, jos įtakingi piliečiai finansiškai remia teroristines organizacijas.
Trečia, būtina ne tik aiškiai įvardinti ekstremizmo šaltinius kitose šalyse, bet ir dažniau pažvelgti į savo pačių karinių veiksmų įtaką ekstremizmo dinamikai. Kai kalbame apie ISIS ir kovą su juo, nepamirškime, jog šios organizacijos užuomazgos turi sąsajų su JAV invazija Irake. Lietuva irgi dalyvavo šioje karinėje avantiūroje, per kurią žuvo apie 100 000 nekaltų civilių! Kada jūs girdėjote Lietuvos užsienio ministrą kalbant apie tai?
Ketvirta, Europos didmiesčių imigrantų getai, ypač Prancūzijoje, gilina visuomenės susiskaldymą bei sudaro palankias sąlygas jaunimo radikalizavimuisi.
Kaip pastebi prof. Omeras Taspinaras, ne visi radikalai yra teroristai, tačiau visi teroristai yra radikalai. Kai dideli imigrantų lūkesčiai atsimuša į skurdžią socioekonominę didmiesčių rajonų (banlieue) realybę, radikalizacija yra viena iš tikėtinų pasekmių. Ir nors dauguma radikalizuoto jaunimo netampa teroristais, pakanka kelių savanorių, pasiruošusių atnešti skausmą šimtams.
Istorikas Walteris Laqueuras terorizmą prilygina revoliucijoms, nes abiejų fenomenų neįmanoma paaiškinti išskirtinai vienu ar dviems faktoriais. Čia susijungia daugelio faktorių visuma. Būtent todėl Vakarai negali pasitenkinti vien tik santykiniu (relational) terorizmo problemos traktavimu. Karo neužteks terorizmui įveikti. Privalu imtis giluminių struktūrinių pokyčių, kurie bent iš dalies transformuotų dabartinį status quo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Sugrįžkime į realybę: Obama – ne kvailys, o Putinas irgi
