Kai Michailas Gorbačiovas pradėjo vykdyti demokratines reformas Sovietų Sąjungoje ir radikaliai keisti užsienio politikos kursą, dauguma JAV akademikų-sovietologų vertino jį labai įtariai ir ragino savo vyriausybę nepasiduoti sovietinės propagandos kerams. Juk kaip stagnacinė-represinė sistema gali pagimdyti tikrą reformatorių? Tačiau Gorbačiovui be šūvio paleidus visą Varšuvos bloką, daugumai tų analitikų teko pripažinti, kad jie klydo.
Naujamečiai įvykiai Kelne, kai pabėgėlių grupuotės terorizavo moteris, iš pirmo žvilgsnio nesisieja su mano aukščiau paminėtais pavyzdžiais, bet pastarieji primena apie dviejų esminių faktorių reikšmę vertinant tai, kas įvyko Vokietijoje – kultūrinį kontekstą ir žmonių charakterio bruožus bei patirtis. Įvertinus šiuos tarpusavyje glaudžiai susijusius veiksnius, galima aiškiau suprasti, kodėl mes matėme tokį smurto ir pasityčiojimų proveržį.
Kiekvienas žmogus, pažeidęs įstatymus, turi atsakyti už savo veiksmus. Bet svarbu suvokti, kad priimdami pabėgėlius, mes priimame žmones, kurie atsineša su savimi sunkų psichologinį bagažą.
Pradėkime nuo asmeninio dėmens, susijusio su kiekvieno atvykėlio charakterio bruožais bei patirtimis. Šie individualūs psichologiniai veiksniai (kaip, beje, ir amžius bei lytis) tiesiogiai veikia elgseną.
Akivaizdu, kad daugelio pabėgėlių patirtis nėra pati lengviausia ir nemaža jų dalis turi savyje prikaupę daug vidinės frustracijos ir pykčio. Kai kurie iš jų yra tiesiog psichologiškai traumuoti žmonės ir nėra adekvačiai adaptavęsi gyvenimui taikioje visuomenėje.
Taigi jiems būtina psichologinė pagalba, kuri nėra nei pigi, nei lengvai prieinama. Tai sakydamas aš nesiekiu išteisinti smurtautojų. Kiekvienas žmogus, pažeidęs įstatymus, turi atsakyti už savo veiksmus. Bet svarbu suvokti, kad priimdami pabėgėlius, mes priimame žmones, kurie atsineša su savimi sunkų psichologinį bagažą.
Sudėjus tai su alkoholiu ir padauginus testosterono kiekį iš kelių šimtų vienetų, jau gauname sprogstamą kombinaciją. Šiame kontekste smurtą prieš moteris galima traktuoti kaip užspaustos seksualinės agresijos išraišką ir fiziškai silpnesnių (lengviau įveikiamų) žmonių puolimą. Bet tai tik paaiškinimo pradžia.
Toliau seka kultūriniai-religiniai Vakarų ir Artimųjų Rytų skirtumai. Tie skirtumai yra ypač akivaizdūs moterų atžvilgiu, kurios ne vienoje musulmoniškoje šalyje iš esmės traktuojamos kaip vyrų nuosavybė. Todėl kaip ir nenuostabu, kad įkaušęs ir psichologiškai nestabilus jaunimas nusprendė pasinaudoti savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis.
Sekuliari ir emancipuota Vokietija tokio viduramžiško kultūrinio šoko nesitikėjo. Ir juos galima suprasti, nes vokiečiai, augę savo postmodernistinėje kultūrinėje terpėje (kur krikščionybė ne tik nebeturi išskirtinės galios nubrėžti moralines trajektorijas, bet privalo adaptuotis prie sekuliarių vertybių), tikėjosi iš atvykėlių žmogiško jautrumo bei kultūrinio lankstumo.
Tačiau, kita vertus, nesunku numanyti, jog daugelio neseniai atvykusių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų pažiūros neatitiks Vokietijoje dominuojančių sekuliarių kultūrinių normų. Juk jų paliktose tėvynėse situacija visai kita – islamas yra galios pozicijoje ir apibrėžia kultūrines-moralines normas, kurios iš dalies atspindi septinto mūsų eros amžiaus arabiškos visuomenės sampratas.
Tokioje situacijoje užprogramuojama tarpkultūrinė trintis, kuri turi įvairias išraiškos formas, įskaitant ir smurtines. Ir tai galioja ne tik Vokietijai, bet ir bet kuriai šaliai, priėmusiai didesnį skaičių pabėgėlių iš labai skirtingos kultūrinės-religinės terpės.
Kai į kitas kultūras ir religijas žvelgiama paviršutiniškai ir romantiškai, tada sunku pripažinti tų faktorių potencialiai neigiamą įtaką žmonių elgsenai. Mes dažną kartą girdime, kad islamas, krikščionybė ar judaizmas yra taikos religijos. Bet tai greičiau intelektualinio naivumo ar lengvabūdiškumo įsikūnijimas, nes jis neturi nieko bendro nei su tais „šventais“ tekstais, nei su istoriniais faktais.
Islamas ir jo pasekėjai, jei jie nori gyventi ir tarpti čia, turi adaptuotis prie Europos sekuliarių kultūrinių normų, o ne atvirkščiai.
Mums patiems kartais sunku pripažinti, kad, pavyzdžiui, krikščionybė kažkada turėjo labai smurtines išraiškos formas ir tai atrodė visiškai suderinama su bibliniais tekstais. Tik su augančiu sekuliarizmu ir mokslo bei švietimo plėtra mes pradėjome kvestionuoti tas dogmas.
Lygiai taip turi būti elgiamasi ir su musulmoniškos kultūros bei religijos dogmomis. Islamas ir jo pasekėjai, jei jie nori gyventi ir tarpti čia, turi adaptuotis prie Europos sekuliarių kultūrinių normų, o ne atvirkščiai. Jei tai nepriimtina, prašome, važiuokite atgal namo. Kai kam tai gali skambėti kaip kultūrinis imperializmas, bet šiuo atveju aš nematau, dėl ko mums savo namuose reikia atsiprašinėti.
Europos kultūra perėjo per daugelį vargų, trinčių ir karų, kad atsirastų ten, kur dabar yra. Ir ta prasme mums nėra dėl ko atsiprašinėti. Mes esame įsitikinę, kad kiekvienas žmogus, kokia jo lytis bebūtų, turi vienodas teises į saugų ir visavertį gyvenimą. Šiuo atveju mes atmetame bet kokias kultūrines-religines relikvijas, bandančias sukurti kažkokią socialinę hierarchiją lyties pagrindu. Lygiai taip pat mes atmetame ir fizinį smurtą.
Ir tai neturi būti pasyvi, bet labai aktyvi nuostata. Kalbant apie pabėgėlius, reikia kalbėti apie kultūrinę integraciją ir adaptaciją. Nesprendžiant šių klausimų ir paliekant juos savieigai, norom nenorom žingsniuojame nemažos dalies atvykėlių segregacijos ir izoliuotų paralelinių kultūrinių erdvių, getų, įsikūrimo link.
Struktūrinės trintys čia neišnyksta, bet tiesiog minimalizuojamas kontaktas. Tuo būdu susidaro darnios multikultūrinės visuomenės įvaizdis, turintis ribotą pagrindą realybėje. Kuo daugiau atsiranda tokių getų, tuo labiau didėja visuomenėje susiskaldymas, izoliacija, baimė ir įtampa, kuriomis puikiai naudojasi kraštutinių politinių jėgų atstovai.
Kai tai perprantame, tada pradedame matyti ir atvykėlių integracijos klausimo sudėtingumą, nes integracija neretai būna ilgas ir skausmingas procesas. Jis įvyksta tada, kada žmogus priartėja prie dominuojančios kultūros ne tik kalbiškai, bet ir vertybiškai, t.y. perima dominuojančios kultūros pamatinius principus, prie kurių adaptuoja savo ankstesnes nuostatas.
Norisi tikėti, kad Europa pagaliau pabus ir labai aiškiai susidėlios savo vertybinius principus, atmesdama be jokių skrupulų mums nepriimtinus viduramžiškus prietarus ir normas.
Ką tai reiškia Vokietijos ir bendrai Europos atveju? Mano nuomone, tai reiškia sekuliarios, tolerantiškos ir demokratinės valstybės kaip pamatinių principų priėmimą. Tokioje erdvėje religinė-kultūrinė laisvė išlieka, bet ji turi aiškias įstatymui subordinuotas ribas.
Ir kiekvienas pažeidimas, ar jis kiltų iš nežinojimo, ar iš skirtingų vertybių, turi net tik kad būti baudžiamas pagal įstatymo nuostatas, bet ir diskutuojamas. Tokiu būdu žiniasklaida, jei veikia profesionaliai, prisideda prie integracijos proceso išryškindama trintis ir ieškodama galimų suartėjimo kelių.
Kita adaptacinė erdvė yra švietimo institucijos, kurios yra idealiai pritaikytos skirtingų religinių-kultūrinių terpių suartėjimui. To proceso nenoriu jokiu būdu idealizuoti ar supaprastinti, bet savi/kritinis mąstymas yra kelias į sąlyginai sveiką ir darnią demokratinę visuomenę. Aišku, tai – tik idealas, kurio pasiekti beveik neįmanoma, bet priartėti būtina.
Žvelgiant į šią asmeninių ir kultūrinių iššūkių mišrainę (prie kurių dar reikėtų pridėti ir ekonominius veiksnius), nesunku nuspėti, kad Kelno įvykiai gali artimiausioje ateityje pasikartoti viena ar kita forma. Tos trintys nėra lengvai sprendžiamos, net ir aktyviai veikiant. O šių problemų palikimas savieigai yra tiesiog pražūtingas.
Norisi tikėti, kad Europa pagaliau pabus ir labai aiškiai susidėlios savo vertybinius principus, atmesdama be jokių skrupulų mums nepriimtinus viduramžiškus prietarus ir normas. Savo namuose mes nustatome savo taisykles ir kiekvienas svečias, norintis juose pasilikti, turi prie jų taikytis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: KTU kalėdiniai pirkiniai su antkainiu?
