Pradėkime nuo taikomų metodų panašumo – neetiškų, ant legalumo ašmenų balansuojančių praktikų. Lietuvos mokslų akademija leidžia mokslinį žurnalą „Filosofija.Sociologija“1, kurio du numeriai per metus skirti filosofijai, o kiti du sociologijai. Filosofijos dalį kuruoja VGTU profesorius, Filosofijos ir komunikacijos katedros vedėjas Tomas Kačerauskas.
Atidžiau panagrinėjus leidinį, paaiškėja, jog jis ne tik redaguoja kitų mokslininkų pateiktus straipsnius, bet ir, naudodamasis savo pozicija, su vokišku pedantiškumu „prastuminėja“ savuosius. Nuo 2007 metų pradžios iš viso išėjo 18 „Filosofijos“ žurnalo numerių. Per tą laikotarpį prof. Kačerauskas (vienas arba su bendraautoriais) jame išspausdino net 22 straipsnius. Kiekviename žurnalo numeryje bent po vieną!
Nuo 2007 metų pradžios iš viso išėjo 18 „Filosofijos“ žurnalo numerių. Per tą laikotarpį prof. Kačerauskas (vienas arba su bendraautoriais) jame išspausdino net 22 straipsnius. Kiekviename žurnalo numeryje bent po vieną!
Tame pačiame žurnale su beveik tokiu pačiu pavydėtinu reguliarumu spausdinasi ir kitas T.Kačerausko kolega prof. Valdas Pruskus. Nuo 2007 metų jo sąskaitoje net 15 straipsnių.
Pastaruosius trejus metus prof. Pruskaus darbai taip pat buvo tiražuojami kiekviename leidinio numeryje. Apskritai, susidaro įspūdis, jog šį Mokslų akademijos leidinį „prichvatizavo“ VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedra. Pavyzdžiui, 2015 m. dviejuose numeriuose mažiausiai pusė straipsnių buvo parašyti tos pačios katedros darbuotojų! Gal Lietuvos mokslų akademija su šia katedra sudarė leidinio nuomos sutartį?
Tiems, kurie nėra susipažinę su mokslinių straipsnių publikavimo virtuve, paminėsiu, jog šis procesas geriausiuose pasaulio mokslo žurnaluose užima bent kelis mėnesius.
Visų pirma paruoštas straipsnis įvertinamas redaktoriaus ir, jei atitinka žurnalo specifiką, išsiunčiamas kolegų įvertinimui. Pastarieji pateikia kritines pastabas, kurių pagrindu straipsnis yra arba atmetamas (dažniausias variantas), arba priimamas su pataisymais ir papildymais (tikimybė 10-30 proc. priklausomai nuo žurnalo reitingo).
Jums nusišypsojo sėkmė ir straipsnis buvo priiimtas su reikalavimu jį šiek tiek pakoreguoti? Tada ratas dar kartą apsisuka ir jei kolegos palaimina pokoreguotą straipsnio versiją, jis priimamas ir atiduodamas spausdinimui.
Kyla pagrįstas įtarimas, jog tai – akiplėšiška avantiūra, finansuojama mokesčių mokėtų pinigais.
Žurnale „Filosofija.Sociologija“ šis daugialypis procesas optimizuotas iki absurdiško minimumo. Visų pirma iškyla akivaizdus interesų konfliktas, kai pats faktiškai redaktoriaus pareigas einantis žmogus tikrina savo ir jo vadovaujamos katedros darbuotojų straipsnių tinkamumą žurnalui. Toliau, panagrinėjus T.Kačerausko straipsnių pridavimo ir priėmimo datas, paaiškėja, jog dažną kartą šias dvi datas skiria vos dvi savaitės. Atskirais atvejais – net mažiau nei dešimt dienų!
Akivaizdu, jog per tokį trumpą laikotarpį recenzuoti straipsnį, o tuo labiau jį vėliau pataisyti ir dar kartą peržiūrėti, yra įmanoma nebent tik Thomo More'o „Utopijoje“. Kai prie šio fakto pridedame mano jau minėtą straipsnių tiražavimo reguliarumą, kyla pagrįstas įtarimas, jog tai – akiplėšiška avantiūra, finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais.
Kuo šiuo atveju užsiiminėja leidinio redkolegija, kuri turėtų prižiūrėti leidinio kokybę ir kurioje gausu garbių pavardžių? Netikiu, jog, pavyzdžiui, tokie Lietuvos mokslininkai, kaip prof. Zenonas Norkus, laimintų šias šaradines schemas? Tai kodėl tylima ir toleruojama?
Antras aspektas, primenantis nelegalių struktūrų veiklą, yra akla ištikimybė ir parama saviems, „šeimai“, visuose organizacijos lygmenyse. Npaisant mano išvardintų prof. Kačerausko machinacijų, VGTU vadovybė ne tik kad neišgyvena dėl tokių akivaizdžių akademinės etikos pažeidimų, bet dar, atrodo, ir džiaugiasi kolegos apsukrumu. Pavyko sužinoti, jog nesenai VGTU vadovybė nusprendė nominuoti prof. Kačerauską Lietuvos mokslo premijai. Nežinau, kokioje kategorijoje, bet turbūt geriausiai tiktų už pseudomokslo populiarinimą!
Nesenai VGTU vadovybė nusprendė nominuoti prof. Kačerauską Lietuvos mokslo premijai. Nežinau, kokioje kategorijoje, bet turbūt geriausiai tiktų už pseudomokslo populiarinimą!
Kad prof. Kačerauskas vis labiau nusipelno šito titulo, liudija ir jo sugebėjimas karts nuo karto pajungti į straipsnių rašymo manufaktūrą kitus VGTU kolegas, kurie niekaip nesusiję su filosofija.
Štai, pavyzdžiui, viename iš šių metų „Filosofijos.Sociologijos“ numerių atrandame bendrą T.Kačerausko straipsnį su VGTU Aplinkos apsaugos instituto prof. Pranu Baltrėnu bei jo dukra Aplinkos apsaugos katedros doc. Edita Baltrėnaite.
Į minimą straipsnį autoriai sugeba sutalpinti Platoną, Aristotelį, „Mažeikių naftą“, „Exxon Mobil“ ir bent dešimt Mendelejevo lentelės elementų! Beskaitant net nežinai ar juoktis, ar verkti.
Leidinyje taip pat atsiranda vietos ir bendram prof. Kačerausko darbui su VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedros vedėju prof. Edmundu Zavadsku. Pastarasis atsilygina tuo pačiu leisdamas prof. Kačerauskui išsispausdinti jo redaguojamame žurnale keistu anglišku pavadinimu „Technological and Economic Development of Economy“ (Ūkio technologinis ir ekonominis vystymas).
Bežvelgiant į tokio tipo mainus, susidaro įspūdis, jog VGTU kolegos masiškai įrašinėja vienas kitą į straipsnių autorių sąrašus arba suteikia prieigą lengvai spausdintis gausybėje VGTU leidžiamų tariamai mokslinių žurnalų.
Štai mūsų linksniuojamas filosofas T.Kačerauskas, be mano jau minėto „Technological and Economic Development of Economy“, dar sugebėjo išsispausdinti VGTU anglų kalba leidžiamuose „Town Planning and Architecture“ (Urbanistika ir architektūra) ir „Journal of Business Economics and Management“ (Verslo ekonomika ir vadyba). Tai liudija, kad šie žurnalai (skirtingai nuo priimtos pasaulinės praktikos) neturi aiškiai nustatytų teminių ribų.
Atsakymas čia paprastas – tie žurnalai patenka į tarptautines duomenų bazes ir už straipsnius juose gaunami papildomi taškai akademinei karjerai, kurie ilgainiui turi ir konkrečią finansinę išraišką.
Jūs paklausite, kokiam velniui filosofui lįsti į tokius techninius žurnalus? Klausimas vertas dėmesio, nes paprastai nepamatysi save gerbiančio mokslininko filosofo spausdinantis architektūros mokslų žurnale. Atsakymas čia paprastas – tie žurnalai patenka į tarptautines duomenų bazes ir už straipsnius juose gaunami papildomi taškai akademinei karjerai, kurie ilgainiui turi ir konkrečią finansinę išraišką.
Beje, kyla įtarimų, kad autorių prijunginėjimo praktika ypač suaktyvėja tų kolegų atžvilgiu, kurie padaro įspūdingą administracinę karjerą.
Štai paimkime VGTU rektoriaus Alfonso Daniūno, kuris šiuo metu vadovauja ir Rektorių tarybai, pavyzdį. Jo rektoriaus kadencija prasidėjo 2011 metais. Turint omenyje prof. Daniūno užimamas aukštas administracines pareigas, būtų savaime suprantama, kad mokslinei karjerai jam neliktų laiko. Tačiau, kaip nebūtų keista, įvyko atvirkštinis procesas. Jo mokslinių straipsnių skaičius Web of Science tarptautinėje duomenų bazėje staiga šoktelėjo gerokai į viršų!2
Žvelgiant į tokią neįprastą dinamiką, kyla klausimas, ar nebus uolūs kolegos pasirūpinę savo universiteto vadovo akademine produkcija, kaip ir anksčiau rūpinosi rektoriaus prof. R.Ginevičiaus publikacijų perdėta gausa? Tuo labiau, kad A.Daniūnas į rektoriaus pareigybę atėjo turėdamas docento laipsnį, o iki profesoriaus greičiausiai trūko tokio tipo publikacijų.
Tiesioginių įrodymų neturiu, bet tokie įtarimai sutampa su aukščiau aprašyta VGTU „šeimos“ autorysčių dalybų praktika. Šios praktikos egzistavimą man asmeniškai patvirtino ir vienas sąlyginai aukšto rango VGTU darbuotojas.
Atskira tema – giminaičių, draugų ir įtakingų visuomenės veikėjų artimųjų įdarbinimai VGTU. Apie juos esu sukaupęs šiek tiek medžiagos, bet galbūt atsiras žmonių iš vidaus, kurie išdrįs anonimiškai papasakoti daugiau.
Belaukiant jų, jau dabar galima daryti tam tikras išvadas ir jos nuteikia ganėtinai liūdnai. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog visi VGTU darbuotojai užsiiminėja mano minimomis praktikomis. Taip tikrai nėra. Tačiau tuo pačiu negalima nepastebėti, kad nemaža dalis VGTU profesūros su palaikymu iš administracijos užsiiminėja pseudomokslinių publikacijų tiražavimo verslu, kuris neatitinka jokių mokslo etikos standartų.
Nemaža dalis VGTU profesūros su palaikymu iš administracijos užsiiminėja pseudomokslinių publikacijų tiražavimo verslu, kuris neatitinka jokių mokslo etikos standartų.
Netikiu, jog tokios organizacijos kaip VGTU gali pasikeisti iš vidaus. Jų darbuotojai dažną kartą bijo atvirai kalbėti apie ten vykstančius procesus ir renkasi ištikimybę „šeimai“.
Švietimo ir mokslo ministerija su Darbo partijos statytine priešakyje irgi neatrodo galinti ar norinti pareikalauti iš universitetų atsakomybės už tokius gėdingus veiksmus.
Gal tada Prezidentė stos į kovą? Nežinau, bet kol kas belieka viešinti šias pseudomokslines aferas ir džiaugtis tais keliais universitetais, kuriems jau vadovauja progresyvūs vakarietiškai mąstantys vadovai. Norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau.
1 http://www.lmaleidykla.lt/filosofijasociologija/2015/3/
2 http://www.vgtu.lt/kontaktai/padaliniu-kontaktai/521?dip=393
