Vienas iš naujausiųjų burtažodžių – „klasikinio universiteto“ sąvoka, kurią vis dažniau ir vis neatsakingiau naudoja Lietuvos universitetų vadovai. Susidaro įspūdis, jog giliau nesusimąstoma nei apie universitetų istorinę trajektoriją, nei apie šio termino vartosenos tinkamumą.
Sugrįžkime mintimis į Europos aukštųjų mokyklų aušrą, XI amžių, kai Bolonijoje užgimė pirmasis universitetas. Aišku, šio universiteto ainių galima rasti ir ankstesnėse erose, bet tai atskira tema. O mums aktualiau, jog pradžioje Bolonijos universitetas buvo susikoncentravęs teisės srityje bei veikė mokamų kursų forma. Mokantys studentai formavo jo studijų profilį bei vystymosi dinamiką.
Tuo tarpu Oksfordo ir Paryžiaus universitetai atitiko tipiškesnį viduramžių universiteto modelį, kuris buvo siejamas su Katalikų bažnyčia ir vienuolių ordinais. Būtent todėl studijų sritys dažną kartą apsiribojo teologija ir religinių traktatų supratimui padedančiomis disciplinomis – lotynų kalbos gramatika, retorika ir pan.
Sistematiška mokslinė-tiriamoji veikla, kaip mes ją suprantame šiandien, nebuvo vykdoma nė viename ankstyvajame universitete. Buvo tik mokomas tam tikras tekstų kanonas, kuris per laiką plėtėsi apimdamas daugiau sričių.
Tai, ką galima būtų pavadinti klasikiniu universitetu, įsitvirtino XIV amžiuje ir iš esmės apsiribojo keturiomis studijų sritimis arba fakultetais: teologija, teise, medicina ir laisvaisiais menais (artes liberales). Pastaroji kategorija, kuri irgi turi tendenciją virsti burtažodžiu, paveldėta iš graikų supratimo apie tai, ką turėjo išmanyti laisvas pilietis (elito atstovas), nedirbantis fizinių darbų (artes vulgares), skirtų žemesnėms klasėms. Į sąrašą pateko trys su kalba sietinos disciplinos (gramatika, retorika bei logika) ir keturios „mokslinės“ disciplinos (geometrija, aritmetika, astronomija/astrologija ir muzika).
Dėl savo pagoniškų šaknų, Vakarų Europoje laisvieji menai ilgą laiką buvo fakultetų hierarchijos dugne, o viršuje karaliavo teologija. Apskritai, visos disciplinos, artimiau susijusios su pelnu bei materialiu pasauliu, buvo laikomos žemesnėmis arba iš viso netinkamomis universitetui. Už tai bent iš dalies galime „dėkoti“ šv. Augustinui, kurio diletantiška, bet įtakinga nuomone pagonių propaguotos mechaninių menų teorijos buvo bevertės.
Ši skirtis tarp dieviškų ir žemiškų disciplinų krikščioniškoje Europoje gyvavo ne vieną amžių. Dar 1798 metais parašytame Imanuelio Kanto veikale „Fakultetų ginčas“, autorius konstatuoja (nors vėliau ir atsargiai kvestionuoja) teologijos, kaip besirūpinančios dvasiniais reikalais, pirmumą. Po jos seka teisė, medicina, o jau žemesniame lygyje yra filosofija. Po filosofijos kaip meilės išminčiai skėčiu tilpo istorija, geografija, matematika ir daugelis kitų disciplinų.
Verta stabtelti ir palyginti klasikinio universiteto koncepciją su lietuviška akademine realybe. Ką gi mes matome? Ogi tai, jog Lietuvoje nėra klasikinių universitetų.
Čia verta stabtelti ir palyginti klasikinio universiteto koncepciją su lietuviška akademine realybe. Ką gi mes matome? Ogi tai, jog Lietuvoje nėra klasikinių universitetų. Mes neturime nei vieno universiteto, kuriame būtų dėstoma ir medicina, ir teologija. Mes neturime nė vieno universiteto, kuris iškeltų teologiją virš visų kitų disciplinų.
Pagaliau mūsų universitetuose yra prigrūsta perdėm žemiškų disciplinų, kurias nemaža dalis klasikinių universitetų būtų traktavę kaip „artes vulgares“. Ir dar – mūsų moderni universiteto samprata yra greičiau artimesnė humboldtiškai nei klasikinei universiteto idėjai. Juk šiandien apie universitetą kalbame kaip apie studijų ir mokslinių tyrimų vienovę, kurioje studentija įgauna ne tik profesines, bet ir platesnes kalbos, komunikacijos bei kritinio mastymo kompetencijas.
Paradoksalu, jog šiandien nė vienas iš senųjų Bolonijos, Oksfordo, Padujos, Kembridžo ar Tulūzos universitetų nekalba apie klasikinio universiteto modelį. Visų jų tyrimų ir studijų programų spektras senai išaugęs viduramžiškus marškinius ir atspindi pačią plačiausią skalę pradedant nuo menų ir baigiant inžinerijos mokslais. Jiems nekyla pagunda sugrūsti XXI amžiaus realybę į XIV amžiaus kategorijas. O mums?
Ainius Lašas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto dekanas.
