Pasak Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko prof. Eugenijaus Jovaišos, dabartinio gyvenimo skuba greičiau brandina jaunąją kartą bei didina jų imlumą žinioms.
Iš pirmo žvilgsnio tokie paaiškinimai skamba gražiai, bet ar problema iš tiesų egzistuoja? Jei pažvelgsime į naujausius mokslinius tyrimus, susijusius su ankstyvuoju vaikų ugdymu, tai sužinosime, jog dauguma specialistų ragina ne ankstinti, o vėlinti formalaus ugdymo pradžią.
2013 m. net 130 vaikų edukologijos specialistų viešai kreipėsi į Didžiosios Britanijos vyriausybę, ragindami pavėlinti mokyklinį amžių iki septynerių metų. 2016 m. pradžioje organizacija „Upstart Scotland“, vienijanti škotų mokytojus bei edukologus, taip pat ėmėsi viešo spaudimo vyriausybei, siūlydama išplėsti vaikams darželio laikotarpį iki septynerų metų.
Ieškokime esminių raktų į vidurinio išsilavinimo sėkmę, o ne statykime naujas Potiomkino trobas.
Tokie raginimai nėra laužti iš piršto, o paremti moksliniais darbais, liudijančiais, kad neformalus (žaidimu grįstas) ugdymas geriausiai atitinka 3–6 metų vaikų išsivystymo lygį. Pokytis iš neformalios į formalią stadiją turi vykti palaipsniui, neužmirštant žaismingumo ir interaktyvumo elementų vėlesniais metais. Tuo tarpu per ankstyvas ugdymo formalizavimas pridaro daugiau žalos ir yra dažnai siejamas su paaštrėjusiomis vaikų psichologinėmis problemomis. Dažnas 5–6 metų vaikas dar nebūna pakankamai emociškai ir psichologiškai subrendęs formaliam ugdymo etapui.
Taigi užuot užsiiminėjus neegzistuojančių problemų sprendimu, reiktų didesnį dėmesį kreipti į efektyvesnes ugdymo formas bei labiau tarpdiscipliniškai integruotą ir praktiškai orientuotą vaikų ugdymą. Ieškokime esminių raktų į vidurinio išsilavinimo sėkmę, o ne statykime naujas Potiomkino trobas.
Tą patį galima pasakyti ir apie naujai siūlomą privalomo istorijos egzamino įvedimą. Kuo šis pasiūlymas grįstas? Tuo, kad mokiniai neturi pakankamai istorijos žinių? Ar tai paremta kažkokia konkrečia studija, ar tiesiog problema traukiama iš lubų? Netgi jei yra duomenys, patvirtinantys blogėjančias absolventų istorijos žinias (kuo aš abejoju), tai gal tada reiktų peržiūrėti istorijos mokytojų paruošimą ar istorijos valandų skaičių mokykloje, o ne iš karto griebtis egzaminų rimbo?
Juk patys naujosios koalicijos atstovai sutaria, kad brandos egzaminų reikšmę reikėtų mažinti, nes jie (tariamai) be reikalo kelia stresą absolventams. Tai jei priimama ši nuostata, kodėl kita ranka siūloma diametrialiai priešingas sprendimas, kaip tik ir keliantis papildomą stresą absolventams?
Šiomis pastabomis nesiekiu užgniaužti naujų iniciatyvų švietimo srityje, bet noriu, kad tos iniciatyvos spręstų realias problemas, o ne taisytų tai, kas nesugedę. Mūsų švietimo sektoriui verkiant reikia drąsių ir inovatyvių sprendimų, kurie keistų situaciją iš esmės, o ne žaistų su abejotinos kilmės periferinėmis idėjomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Universitetų jungimasis ne panacėja, bet…
