Nepaisant to, akivaizdu, kad mūsų politinis elitas iš esmės nežino, kaip traktuoti šią datą. Paprastai į ją žvelgiama per saugumo politikos prizmę vertinant jos minėjimą kaip priešišką mūsų istorijai bei nacionaliniams interesams.
Ta nuostata virsta vos ne aksioma dėl Rusijos pompastinio požiūrio į gegužės 9-ąją. Maskva ją naudoja ne tik kaip kertinį modernios Rusijos identiteto akmenį, bet ir kaip savo karinės galios pademonstravimo galimybę. Gyvenant kaimynystėje, toks ginklų žvanginimas norom nenorom atkreipia dėmesį ir sukelia tam tikrą nerimo jausmą.
Savo ruožtu tas nerimas lengvai persmelkia vidaus politinę erdvę, sukeldamas įtarimus Lietuvos rusų atžvilgiu. Taigi gegužės 9 d. minėjimai tarsi išstumiami už mūsų šalies identiteto erdvės ir su jais į užribį išstumiami šią dieną minintys Lietuvos rusai. Kartais susidaro įspūdis, kad niekas net nesustoja ir nesusimąsto, jog jiems, kaip ir mums, reikalingos progos savo grupinio identiteto deklaravimui.
Ignoruodami tą poreikį ir neigdami nemažos Lietuvos rusų asmenines patirtis, mes stumiame juos tiesiai į Putino rankas. O juk gegužės 9 d. yra per daug svarbi data, kad ją taip lengvai padovanotume Kremliaus propagandistams. Vietoje to, mes galėtume sudaryti erdvę jos paminėjimui išryškinant bendraeuropietiškos kovos prieš nacizmą aspektus.
Juk kaip ir kitose Europos šalyse, nacistinės Vokietijos režimas mums atnešė mirtį ir kančias. Mes kartais tarsi pamirštame, jog 1939 metais buvo pasirašytas ne tik Molotovo, bet Molotovo-Ribbentropo paktas. Mūsų „pardavimo“ aktą palaimino ir Vokietija, atsiriekusi Klaipėdos kraštą.
Vakarų Europai 1945 m. gegužė tapo išsilaisvinimo simboliu, o mums ji yra tik pirmo etapo kovoje su totalitarizmu pabaiga. Antras etapas buvo mūsų pačių kova su komunistine totalitarizmo forma. Būtent tokiame kontekste galima sukonstruoti šiek tiek kitokį Pergalės dienos naratyvą, sukuriant erdvę ir Lietuvos rusams, kurių šeimos nariai dalyvavo kovose su Vokietija.
Gegužės 8–9 d. galima interpretuoti kaip Pergalės prieš nacistinę Vokietiją paminėjimą, nesutapatinant jos su komunistinio totalitarizmo grįžimu į Lietuvą.
Turbūt ne vienas skaitytojas nustebs sužinojęs, jog labai panašiai į gegužės 9 dienos šventes 2010 m. ragino žvelgti europarlamentaras Vytautas Landsbergis:
„Gegužės 9-ąją vertinu nei taip, nei taip. Mums tai buvo tik antrosios okupacijos pradžia, tačiau tai nereiškia, kad Europa nebuvo išvaduota nuo hitlerinės Vokietijos. Tik iš mūsų ir kitų valstybių neišėjo tie „išvaduotojai.“ (...) Mes oficialiai nešvenčiame gegužės 9-osios valstybės mastu, tačiau negalime uždrausti minėti tiems, kurie kovojo prieš nacistinę Vokietiją. Prisiminkime, pagerbkime kovotojus, tačiau nevadinkime to išvadavimo diena.“
Čia tik reikėtų patikslinti, kad mums antroji okupacija prasidėjo ne 1945 m. gegužės 9 d., o 1944 m. vasarą, kai TSRS kariuomenės padaliniai vėl įžengė į Lietuvą. Taigi gegužės 8–9 d. galima interpretuoti kaip Pergalės prieš nacistinę Vokietiją paminėjimą, nesutapatinant jos su komunistinio totalitarizmo grįžimu į Lietuvą. Tokiu būdu mes sukuriame galimybę paminėti nacistinės Vokietijos aukas Lietuvoje ir pagerbti visus, kovojusius prieš šį totalitarinį režimą.
Kaip toks paminėjimas būtų įgyvendintas praktikoje, sunku pasakyti, bet tokiame kontekste atsiranda bendras vardiklis tarp lietuvių, Lietuvos rusų ir net Lietuvos žydų bendruomenių. Jis nebūtinai išsprendžia visas istorines trintis, bet kuria pamatą konstruktyvesniam dialogui ir galimiems pokyčiams.
Juk tikrame dialoge, kaip pastebėjo vienas iš budizmo modernių mokytojų, abi šalys pasiruošusios ne tik išklausyti viena kitą, bet ir keistis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Ministrė Pitrėnienė – cinikė ar tiesiog nekompetentinga?
