Prieš pereinant prie programų analizės, pradėsiu nuo dviejų bendresnių pastebėjimų. Programos labai skiriasi savo apimtimi ir išsamumu. Rimčiausiai šiuo atžvilgiu atrodo konservatoriai (TS-LKD) ir Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdis (LRLS), pateikę nemažai informacijos apie šiandienos švietimo būklę, skausmingiausias problemas ir jų sprendimų būdus. Liūdniausiai skaitosi Darbo partijos programa, kurioje nepagrįstų pažadų gausa ir mastas tiesiog verčia iš kojų.
Savo programose visos partijos be išimties beria kalnus pažadų rinkėjams, tačiau dauguma aiškiai nepateikia, nei kiek tie pažadai kainuos, nei iš kur tie pinigai bus paimti, nei kaip jie konkrečiai bus įgyvendinami. Tiesa, šiuo atveju daline išimtimi yra Liberalų sąjūdis, kuris pateikia daugmaž įtikinamą schemą kaip bus didinami mokytojų atlyginimai. Tuo tarpu kiti pažadai, kaip ir tipiška visoms partijoms, dažną kartą paskęsta pionieriškų ambicijų rūke. Anglakalbiai mėgsta sakyti, jog velnias yra detalėse, o jų daugumos partijų programose skausmingai trūksta.
Valstiečiai ir žalieji grįš prie tautinės mokyklos
Atsiverčiu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) „Darnios Lietuvos“ interneto puslapį. Jame eilinis rinkėjas atras tik tris skurdokus skyrelius, skirtus švietimo tematikai, kiekviename – penki punktai. Perfrazavus LSDP šūkį, toks vaizdas, kad svarbiausia – simetrija!
Bet atidesnis interneto naršytojas aptiks ir detalią LVŽS Vyriausybės programą. Iš jos sužinome, jog LVŽS siūlo sugrįžti prie tautinės mokyklos koncepcijos.
Kadangi ši koncepcija yra pakankamai plati ir talpina savyje daug skirtingų elementų (tarpdalykinius ryšius, dorovės puoselėjimą ir mokymo dalykų sąsajas su Lietuvos kultūra), sunku suprasti, kaip ji veiks praktikoje ir kokie jos elementai bus akcentuojami ugdymo procese. Juk pati koncepcija kilo kaip priešstata sovietiniam švietimui, todėl akcentavo specifines tam laikotarpiui aktualiausias problemas.
Kadangi valstiečių ir žaliųjų švietimo programa buvo rengiama Lietuvos edukologijos universiteto specialistų, nemažas dėmesys yra skiriamas mokytojų rengimui ir jų kvalifikacijai. Siūloma suformuoti mokytojų rengimo universitetinį tinklą, apimantį keturis didžiausius Lietuvos miestus, bei atskirą švietimo politikos tyrimų institutą. Turint omenyje, jog dokumente kritikuojamos „įvairiose aukštosiose mokyklose dažnai vykdomos analogiškos studijų programos“, susidaro įspūdis, jog šie siūlymai prieštarauja vienas kitam.
Taip pat LŽVS žada naikinti dabartinę studentų krepšelių sistemą ir keisti ją į valstybės poreikiu grindžiamą finansavimą. Kaip tai konkrečiai veiks – neaišku. Jei čia dar pridėsime nenorą optimizuoti dabartinį aukštųjų mokyklų tinklą, kyla realus pavojus, jog tokia sistema gali tik sustiprinti aukštųjų mokyklų politinio lobizmo praktikas, siekiant iš valstybės išgauti didesnį finansavimą.
Dar neaiškiau skamba pažadas, jog bus garantuojamas nemokamos studijos visiems, įstojusiems į aukštąsias mokyklas, pradedant bakalauro ir baigiant doktorantūros programomis. Apie tokio žingsnio galimus kaštus, finansavimo šaltinius ir įgyvendinimo etapus patogiai nutylima.
Nors detaliame programos variante tiesiogiai neužsimenama apie mokytojų ar profesūros darbo užmokesčio kėlimą, rinkėjams lengviau matomoje penkiolikos punktų santraukoje valstiečiai mokytojams žada „konkurencingus atlyginimus“. Vėlgi neaišku, nei kokie tie konkurencingumo kriterijai, nei kiek tai kainuos, nei kada tai bus įgyvendinta.
Nerealūs Darbo partijos pažadai
Visgi LVŽS švietimo politikos programa palieka žymiai geresnį įspūdį nei analogiškas Darbo partijos manifestas, kurio pagrindinis išskirtinumas – pažadų nerealumas.
„Kiekvienam po butą“ pažadų dvasia DP žada ikimokyklinio ugdymo pedagogams didinti „atlyginimus kasmet po 7-10 proc.“ Tuo pat metu bus padidinti ir mokyklų pedagogų, mokslininkų bei tyrėjų darbo užmokesčiai. Jums to, rinkėjai, neužtenka? Magaryčių DP prideda dar ir specialių lėšų fondą anksčiau į pensiją išeinantiems pedagogams, naujus gamtos mokslų ir technologijų centrus (neaišku nei kur, nei kiek jų), mokyklų infrastruktūros atnaujinimą, neformalaus vaikų švietimo plėtrą, didesnį ir kokybiškesnį vasaros stovyklų tinklą, aukštesnes doktorantų stipendijas ir dar „geriausius pasaulio mokslininkus“, besidarbuojančius Lietuvoje! Betrūksta tik Mėnulio.
Nė vienas iš šių pažadų nėra išsamiau konkretizuotas reikiamų lėšų, jų galimų šaltinių, numatyto įgyvendinimo laikotarpio ar parinktų priemonių tikslui pasiekti prasme. Tiesiog siūloma riebi fantazija, kurios esmė – jūs tik balsuokite už mus, o mes jums už tai viską duosime. „Viskas“ paketas siūlomas su šimtaprocentine kritiško mąstymo nuolaida.
„Tvarka ir teisingumas“ tiek kels algas, kad maža nepasirodys
„Tvarkos ir teisingumo“ (TT) programa pradedama nuo 2016 m. Europos Komisijos parengtos analizės, kuri įvardija daugelį Lietuvos švietimo sistemos trūkumų – nuo nedidelio suaugusiųjų dalyvavimo švietime iki aukštojo mokslo kokybės ir inovacijų rezultatų trūkumų.
Toliau seka sprendimų dalis, kurios pirmi punktai su realiais sprendimais nieko bendro neturi, bet tiksliai atspindi TT partinio mentaliteto ypatumus: žadama sugrįžti prie tautinės mokyklos koncepcijos ir atkurti mokytojo autoritetą. Tolesnį minties vingį verta ir pacituoti: „Įtvirtinsime nediskutuotiną nuostatą mokykloje: pirmiau pareigos, o tada ir teisės. Mokytojo ir moksleivio santykiai pagal principą – pagarbą už pagarbą.“ Logiškai mąstant kita šio principo medalio pusė yra panieka už panieką!
Be šio tariamai tautiško diktato elementų, TT siūlo kelti mokytojų atlyginimus ir sudėlioja kėlimo grafiką, kuris numato nuo ateinančių metų 5 proc. darbo užmokesčio pakėlimą beveik visiems ikimokyklinio ir mokyklinio auklėjimo specialistams. Ir taip kasmet iki kadencijos pabaigos. Kad mažai nepasirodytų, 2019- 2020 m. ikimokyklinio ugdymo pedagogams siūloma algas kelti po 15 proc. kasmet!
Ir kiek visai tai kainuos? TT skaičiavimais – 196 mln. eurų per penkerius metus. Iš kur jie bus paimti, programoje neužsimenama, bet bent jau galima pasidžiaugti konkrečiais skaičiais ir terminais. Deja, to paties negalima pasakyti apie aukštojo mokslo darbuotojų atlyginimus, kuriuos numatoma pakelti tiesiog 30 proc.! Taškas. Kada? Kiek tai kainuos? Už ką? Turbūt tikimasi, kad pažadų dydis užgoš detalių poreikį.
Grįžtant prie džiugesnių momentų, TT programoje nemažas dėmesys skiriamas vaikams su specialiais ugdymo poreikiais. Jų efektyvesnio integravimo į bendrą švietimo sistemą siekis yra sveikintinas, nors ir čia stinga konkretumo. Tokie plačių mostų teiginiai kaip „psichologinė pagalba bus prieinama kiekvienam vaikui, mokytojui bei tėvams“ skamba ciniškai, nes neaiškus nei suplanuotų lėšų dydis, nei jų šaltiniai, nei įgyvendinimo terminai. Pyragas danguje ir tiek.
Taigi apibendrinant šių trijų partijų švietimo ir mokslo politikos planus, LVŽS ir TT programos atrodo solidžiausiai. Jei man reiktų rinktis tarp pirmų dviejų, greičiausiai rinkčiausi LVŽS, nes čia galima susidaryti aiškesnę ir nuoseklesnę bendros vizijos kryptį. Tuo pačiu tenka pripažinti, jog esminiai partijų programų elementai skendi migloje. Pionieriškų pažadų migloje, po kurią intelektualiai reiklesnis rinkėjas nesutiks būti vedžiojamas.
Kitame straipsnyje išsamiau aptarsiu LSDP, TS-KD ir LRLS siūlymus švietimo politikos srityje.
P.S. Pradinis šio teksto variantas buvo pataisytas, išanalizavus detalią LVŽS rinkimų programą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Rugsėjo politpirmoji
