„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ainius Lašas: Partijų švietimo programos – pionieriški pažadai migloje (Antra dalis)

Jums skauda dūšią dėl Lietuvos švietimo ir mokslo ateities? Prisijunkite ir kartu patyrinėkime į politinių partijų programas. Šį kartą žvilgtelsiu į LSDP, LRLS ir TS-KD švietimo ir mokslo politikos vizijas.
Ainius Lašas
Ainius Lašas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pirmąją apžvalgos dalį, kurioje aptariamos LVŽS, TT, DP partijų švietimo ir mokslo politikos vizijos, galite perskaityti čia.

LSDP keis tai, ką kūrė 4 metus?

Pradėkime nuo dabartinio status quo, LSDP, kuri ne tik keturis metus vadovauja vyriausybei, bet ir dabar išlieka populiariausia partija šalyje.

Atsivertus jos programos švietimo ir mokslo dalį, jau nuo pirmo sakinio skaitytoją pasitinka partizaninės nuotaikos: „Socialdemokratų švietimo ir mokslo politika iš esmės pakeis pastaraisiais metais įgyvendinamas liberalios politikos nuostatas.“ Turint omenyje kas valdė šalį „pastaraisiais metais“, tokie teiginiai skamba kaip nesusipratimas, arba kaip paprasčiausias atsiribojimas nuo atsakomybės už koalicinės vyriausybės veiklą.

Ši programos dalis atsiriboja ir nuo bet kokių konkretesnių skaičių ar įgyvendinimo terminų. Vietoje jų, LSDP siūlo savo rinkėjams daug abstrakčių rožinių pažadų; turbūt, kad geriau derėtų su partijos simbolika. Pavyzdžiui, žadama kelti atlyginimus visiems bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sektoriaus darbuotojams, remti vaikų vasaros poilsio stovyklas, garantuoti vaikų užimtumą po pamokų, plėtoti mokslo ir verslo inkubatorius, kurti atviros mokslo prieigos centrus….

Tai – ne programa, o tiesiog fantazija, savo turiniu primenanti ankstesniame straipsnyje diskutuotą DP programos švietimo ir mokslo dalį.

Galima būtų pagalvoti, kad tuoj gyvensime rojuje, bet nė vienas iš tų pažadų nėra adekvačiai detalizuotas. Nėra pateiktos nei priemonės, reikalingos tų tikslų įgyvendinimui, nei planuojamos lėšos, nei numatyti terminai.

Tai – ne programa, o tiesiog fantazija, savo turiniu primenanti ankstesniame straipsnyje diskutuotą DP programos švietimo ir mokslo dalį. Turint omenyje, kad socialdemokratai savo gretose turi pakankamai gerai švietimo sritį išmanančių žmonių, keista skaityti tokią intelektualiai tingią programą.

Beje, vienas iš įdomesnių aspektų – siūlymas naikinti dabartinę aukštojo mokslo finansavimo sistemą, paremtą studentų krepšelių metodika. Beje, tą patį siūlo ir LVŽS. Pateikta alternatyva – valstybės užsakymo metodas, kuris, kaip galima numanyti (nors detalių pateikta nėra), skirstys valstybės finansuojamas vietas konkrečioms aukštosioms mokykloms ir jų programoms.

Kadangi numatyti ateities specialybių poreikį nėra taip paprasta, o kai kuriais atvejais ir tiesiog neįmanoma (koks yra filosofijos bakalauro studentų poreikis rinkoje?), ši metodika gali lengvai transformuotis į biurokratinę-lobistinę sistemą, kurioje chronišką studentų trūkumą jaučiančios mokyklos sieks ne mokslinių laimėjimų, o kovos dėl įtakos Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Konservatoriai žada dvigubai didesnes algas. Iš ko – neaišku

Skirtingai nei LSDP, jų pagrindiniai konkurentai TS-LKD žymiai rimčiau pasėdėjo prie savo programos švietimo ir mokslo dalies. Konservatorių ir krikščionių demokratų plane gausu kontekstinės informacijos bei duomenų, kurių pagrindu pateikiamos naujos švietimo politikos gairės.

Tiesa, kadangi tas gaires ruošė net aštuoni gerokai skirtingų pažiūrų žmonės, jos ne visada sudaro vieningą visumą. Pavyzdžiui, pirmose plano pastraipose programos autoriai teigia, kad pagrindinis švietimo sistemos tikslas yra „išugdyti ir gyvenimui bendruomenėje paruošti asmenybes, norinčias ir gebančias kurti geresnę, vakarietišką Lietuvą.“

Kiek tolėliau pagrindinis švietimo koncepcijos klausimas, kuriame atsispindi ir tikslai, skamba jau kiek kitaip: „kaip XXI a. geriausiai išugdyti laisvą, kritiškai mąstančią, kūrybingą ir tvirtą vertybių pagrindą turinčią asmenybę?“ Dar toliau pagrindiniu ilgalaikiu tikslu jau tampa „geriausios kokybės išsilavinimą kiekvienam besimokančiajam“ siekis. Smulkmenos? Galbūt, bet jų pagrindu galima nubrėžti labai skirtingas švietimo politikos kryptis.

Pereikime prie visų partijų, įskaitant ir TS-LKD, dėmesį traukiančio mokytojų atlyginimų klausimo. Šiuo atžvilgiu konservatoriai įvardina labai konkrečius skaičius – per keturis metus vidutinis minimalus atlyginimas pakils nuo 32 proc. iki 75 proc. nuo BVP per capita, o maksimalus – nuo 59 proc. iki 135 proc. Taigi TS-LKD siūlo daugiau nei padvigubinti mokytojų atlyginimus. Kiek tai kainuos valstybės biudžetui ir iš kur tos lėšos bus paimtos, programos autoriai nesiteikia adekvačiai paaiškinti.

TS-LKD siūlo visą aukštąjį mokslą padaryti mokamu: „dabartinę aukštojo mokslo finansavimo tvarką būtina keisti taip, kad dalį studijų kainos apmokėtų pats studijuojantysis.“

Lygiai taip pat neaišku, kaip tuo pačiu metu pavyks pakelti ir aukštųjų mokyklų darbuotojų atlyginimus. Nors šiuo atveju galima nuspėti vieną iš galimų šaltinių, nes TS-LKD siūlo visą aukštąjį mokslą padaryti mokamu: „dabartinę aukštojo mokslo finansavimo tvarką būtina keisti taip, kad dalį studijų kainos apmokėtų pats studijuojantysis.“

Kaip tai dera su partijos siekiu stabdyti jaunimo emigraciją turint omenyje, kad pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Danijoje aukštasis mokslas nieko nekainuoja (neskaitant nedidelio registracijos mokesčio)? Jau dabar iš Lietuvos išvyksta labai didelis procentas jaunuolių studijuoti užsienyje. Po tokių pertvarkų išvykstančiųjų skaičius tik dar labiau išaugs.

Nors kritines pastabas galima žerti ir toliau (pavyzdžiui, kad ir dėl pasiūlymo mokykloje įvesti graikų ir lotynų kalbų mokymą), yra ir kuo pasidžiaugti. Programa ganėtinai išsamiai aptaria individualizuoto ugdymo reikiamybę. Finansiškai tai yra brangus malonumas, bet ilgainiui atsiperkantis mokinių gebėjimų ir žinių augimu.

Taip pat atkreipčiau dėmesį į aiškų ir ambicingą tikslą sukurti 2-3 nacionalinius universitetus, galinčius konkuruoti europiniu mastu. Siūlymai finansiškai paremti iš Lietuvos kilusių mokslininkų susigrąžinimą irgi imponuoja, nors čia, kaip ir universitetų konsolidacijos atveju, trūksta konkretumo. Juk biudžetas nėra guminis, todėl norisi, kad į tai partijų programose būtų adekvačiai atsižvelgiama.

Liberalai turi ne tik populistinių pažadų, bet ir idėjų

Šiuo aspektu daline išimtimi yra Liberalų Sąjūdžio programa, kurioje atrandame daugmaž įtikinamą schemą, kaip bus didinami mokytojų atlyginimai.

Liberalai siūlo mažinti mokytojų skaičių ir didinti moksleivių skaičių vienam mokytojui. Tai reiškia, jog bus gerokai mažinimas ir esamų mokyklų tinklas (nors apie tai beveik neužsimenama). Tuo būdu, pasak LRLS, sutaupytos lėšos leis pakelti mokytojų atlyginimus iki 1200 eurų per mėnesį (atskaičius mokesčius). Tik neaišku, ar tai bus minimalus, ar vidutinis mokytojo atlyginimas.

Tuo pačiu liberalai siūlo diferencijuoti mokytojų atlyginimus ir finansiškai skatinti besistengiančius ir „gerai dirbančius“ mokytojus. Nors su detalėmis striuka, galima įtarti, jog pastangos bus matuojamos pagal studentų demonstruojamus rezultatus. Tokio tipo sistema neretai skatina stipresnes mokyklas išstūminėti ar tiesiog nepriiminėti potencialiai problematiškesnių moksleivių, o pasirinkti geriausius. Tokiu būdu užprogramuojama auganti diferenciacija tarp mokyklų ir jų rodomų rezultatų.

Jei mokytojų atlyginimų didinimo mechanizmas rinkėjams yra paaiškinamas, tai siūlymas didinti aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus skendi tankioje migloje. Tiesiog teigiama, jog „studijų krepšelio dydžiai bus nuosekliai didinami, siekiant, kad dėstytojų atlyginimai pasiektų ES valstybių vidurkį.“ Kadangi Lietuvos dėstytojų atlyginimai nuo ES vidurkio skiriasi apie tris kartus, tokios išplautos ambicijos – kada neužsimenama nei apie numatytas lėšas, nei apie įgyvendinimo terminus – atsiduoda populizmu arba tiesiog atsainumu.

Tokie teiginiai kaip „skirsime konkrečią sumą lėšų, kurias mokytojas kasmet galės skirti savo tobulėjimui“ kelia šypseną, nes ta „konkreti suma“ taip ir lieka tik abstrakčia sąvoka.

Kaip ir kitose partijų programose, LRLS pateikia gausybę idėjų, kurios neretai reikalauja papildomų finansinių resursų.

Specialūs fondai mokytojams ar dėstytojams iš užsienio, papildomi resursai patyčių ir smurto prevencijai, suaugusiųjų mokymosi krepšeliai, – visa tai kainuoja pinigus ir būtų malonu, jei juos taip raginantys skaičiuoti liberalai patys suskaičiuotų ir identifikuotų jų šaltinius.

Tokie teiginiai kaip „skirsime konkrečią sumą lėšų, kurias mokytojas kasmet galės skirti savo tobulėjimui“ kelia šypseną, nes ta „konkreti suma“ taip ir lieka tik abstrakčia sąvoka.

Visgi liberalus galima ir pagirti ne tik už jų ideologinį nuoseklumą, bet ir už tokias šviežesnes idėjas kaip „100 nepriklausomų mokyklų programa“, kuri sieks skatinti mokyklų savivaldą. Kaip ir bet kokia idėja, ji turi ir savo tamsiąją pusę, bet iš liberalų tam tikro veržlumo neatimsi. Netgi kai tas veržlumas skamba pionieriškai – „išgyvendinsime biurokratiją iš Lietuvos švietimo sistemos.“ Išgirdęs tai, rašytojas Franzas Kafka, skyręs savo veikaluose nemažai dėmesio biurokratinei sistemai, turbūt tik skeptiškai nusišypsotų. Jis puikiai suvokė, kad kiekviena revoliucija (mūsų nagrinėjamu atveju reforma) kažkada išsikvepia ir po savęs palieka savą biurokratijos sluoksnį.

Apibendrinant dviejų straipsnių ciklą, teigčiau, jog TS-LKD ir LRLS įdėjo daugiausia pastangų į švietimo ir mokslo programų dalis. Nors su geroku atsilikimu, valstiečiai ir žalieji bei iš dalies „tvarkiečiai“ taip pat atidžiau pristatė šią politikos sritį rinkėjams. Visgi visų partijų programose labai trūksta konkretumo. Jos nusėtos dešimtimis pažadų, kurie dažną kartą skraido padebesiais be jokių skaičių ir finansavimo šaltinių.

Nesenai filosofas A.Jokubaitis kritikavo liberalus už tai, kad jų programa primena buitinio prietaiso instrukciją. Deja, nė viena mano perskaityta švietimo ir mokslo programos dalis jos neprimena. Greičiau tai primena ant buitinio prietaiso pakuotės besipuikuojančias reklamines frazes, kurioms kaip tik ir trūksta tikslesnės instrukcijos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Rugsėjo politpirmoji

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų