Metai iš metų akis bado plačios ir ilgalaikės politinės vizijos stoka aukštojo mokslo srityje. Nei liberalų laisvos rinkos fundamentalizmas, nei Darbo partijos apdailos darbai nėra adekvatūs receptai negaluojančiam Lietuvos mokslo dinozaurui. Akivaizdu, jog vis labiau susiskaldžiusi partinė sistema nebesugeba atrasti žmonių, kurie galėtų sujungti ir mobilizuoti politinį bei akademinį elitą (įskaitant studentus).
Esu įsitikinęs, jog šiuo metu švietimo ir mokslo ministro poste kaip niekad reikia energingo valdo adamkaus, žmogaus iš išorės, kuris užsitikrinęs kuo platesnį politinio pasitikėjimo mandatą, nubrėžtų tarppartinių tęstinių reformų kryptis ir gražintų visuomenės (ir ypač jaunimo) pasitikėjimą Lietuvos aukštuoju mokslu bei jo ateities perspektyvomis.
Tuo pačiu tai turėtų būti žmogus su darbo patirtimi pirmaujančiuose Vakarų universitetuose. Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad Lietuvos akademinėje kultūroje gyvybiškai reikia naujų vėjų. Pastaruoju metu bent kartą per mėnesį į savo elektroninį paštą gaunu doktorantų ar pačių dėstytojų skundus apie universitetuose paplitusias pseudomokslines praktikas.
Šį vėžį viešumu bandau rauti jau ne pirmus metus, bet esminiams pokyčiams reikia keisti dabartinę mokslo ir meno darbų ataskaitų sistemą, kurios pagrindu aukštosioms mokykloms skirstoma dalis bazinio finansavimo.
Iki šiol ši sistema akcentuoja nei tik mokslinių darbų kokybę, bet ir kiekybę. Tokiu būdu paliekamos atviros durys tarpti pseudomokslinei makulatūrai. Kaip tai atrodo praktikoje? Ogi taip: jei jūs išspausdinate savo darbą prestižiniame tarptautiniame moksliniame žurnale, o aš išspausdinu tris-keturis straipsnius mano ar mano draugo redaguojame vietiniame žurnale (kuris patenka į teisingą duomenų bazę), mes uždirbame tiek pat „moksliškumo“ taškų!
Situacija dar liūdnesnė jei kalbame apie tarptautines knygų leidyklas, nes jas visas Švietimo ir mokslo ministerija vertina vienodai. Kad būtų aiškiau, stabtelkime trumpam ir pasižiūrėkime, kokius kriterijus šioje srityje yra nustatęs Vytauto Didžiojo universitetas. Šį universitetą pasirinkau ne todėl, kad kažką turiu prieš jį, o todėl, kad mano rankose atsitiktinai atsidūrė 2014 m. paskelbtas VDU rektoriaus įsakymas dėl mokslinės produkcijos duomenų naudojimo tvarkos. Šio dokumento trečiame priede pateikiamas tarptautinių mokslinių leidyklų sąrašas, kuriame išvardintos tariamai tarptautiniu mastu pripažintos leidyklos.
VDU ir atitinkamai Švietimo ir mokslo ministerija nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, Kembridžo universiteto ir kokios nors lenkiškos vietinės reikšmės leidyklos.
Džiugu tokiame sąraše atrasti Oksfordo universiteto, Kembridžo universiteto, „Ashgate“, „Blackwell“ ir kitų gerai žinomų akademinių leidyklų vardus. Tačiau ten taip pat tarpsta ir abejotinos reputacijos kontorų. Pavyzdžiui, ką ten veikia Rumunijos leidykla „Editura Napoca Star“, kuri, sprendžiant iš jų internetinio puslapio, nuo 2013 metų iš viso nieko neleidžia? Ar ji tikrai atitinka tarptautiškumo standartus?
Arba štai jau pagarsėjęs mokslinės chaltūros „grynuolis“ „Lambert Academic Publishing“ (LAP), kurį savo parašu irgi laimina buvęs VDU rektorius, o dabar Senato pirmininkas Zigmas Lydeka. Ši kontora viešai pripažįsta, jog gautų tekstų iš viso neredaguoja, nes tiesiog pasitiki jų autoriais! Apie LAP verslo strategiją prieš gerus metus rašė Slate.com. Pasirodo, šie verslininkai gyvena iš pačių autorių nupirktų knygų, nes kiti pirkti jų turbūt nenori.
Sąraše atrandame ir tokias leidyklas kaip „David Publishing“ ir „World Academic Publishing“, kurios yra įtrauktos į gerai žinomą (nors ir kontroversišką) Kolorado universiteto profesoriaus Jeffrey Beallo „grobuoniškų“ leidėjų (predatory publishers) sąrašą.
Ką gi paaiškėja? O gi tai, jog VDU ir atitinkamai Švietimo ir mokslo ministerija nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, Kembridžo universiteto ir kokios nors lenkiškos vietinės reikšmės leidyklos. Tai kokia yra paskata VDU profesūrai stengtis išspausdinti savo knygas prestižinėse tarptautinėse leidyklose? Be akademinės garbės daugiau nieko nesugalvoju.
O tokios „garbės“ kaina yra akivaizdi. Kol jūs vargsite bandydami išspausdinti savo veikalą Kembridže, aš sumokėsiu lenkų ar dar kokiai leidyklai spausdinimo mokestį ir per tą laiką išleisiu keletą knygų. Beje, yra ir dar paprastesnis variantas – kokie trys straipsniai bet kokiame recenzuojamame moksliniame leidinyje ir aš jau turiu surinkęs daugiau „moksliškumo“ taškų nei jūs. Štai jums ir garbė! O mane pupų skaičiuotojai atitinkamai įvertins ir dar gal nominuos valstybinei premijai!
Kol šita formalizmo fiesta tęsis, tos tęsis Lietuvos aukštojo mokslo vargai. Ir čia kalbu ne tik apie mokslinių tyrimų imitaciją ar vyriausybės dėmesio stoką aukštajam mokslui, bet ir apie rūpestį studentais bei jų patirtimis aukštosiose mokyklose.
Dabartinis LMTA skandalas vis aiškiau atskleidžia bendros akademinės kultūros ir pagarbos stoką kai kuriose mūsų švietimo įstaigoje. Kad tai nėra tik atsitiktiniai nesusipratimai, liudija asmeninių patirčių gausa.
Straipsnio pabaigoje prie šio patirčių sąrašo pridėsiu dar vieną trumpą liudijimą iš mano pažįstamo LMTA studento. Bet prieš tai norisi išreikšti viltį, kad bent jau LMTA studentai ir jų tėvai nepasitenkins vien formalistiniais valdžios atsakymais.
Dabartinio LMTA studento anoniminis komentaras apie susidarusią situaciją:
„Mano specialybėje nėra taip baisu, yra savų pričiūdų, bet ne taip, kaip režisūra ar aktorinis, kur tiesiog mano akyse jaunas žmogus yra sulaužomas, „vardan meno“ išbando sunkius narkotikus ar įklimpsta į alkoholį... Kiek skaitau straipsnius, tai vienur stipriai perspaudžia, sutirština spalvas, bet beveik visuose juose yra daug tiesos."
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Lietuviškas universitetas – kūrėjų bendruomenė ar jakudza?