Panašiu principu greičiausiai vadovaujasi ir Lietuvos vyriausybė skirdama juokingas sumas humanitarinei pagalbai Sirijos pabėgėliams. Sprendžiant iš Užsienio reikalų ministerijos sausio mėnesį paskelbto pranešimo, 2014 m. Lietuvos humanitarinė pagalba Sirijos pabėgėliams siekė 48,7 tūkst. eurų, o 2015 m. – 90 tūkst. eurų. Kiti informacijos šaltiniai padidina 2015 m. Sirijai skirtą sumą iki 250 tūkst. eurų.
Galima numanyti, kad didesnė suma apima visą tiesiogiai ir netiesiogiai su Sirija susijusią paramą, o mažesnė nurodo tik paramą pabėgėliams. Pabandžiau užklausti URM’o, kas slypi po šiomis sumomis, bet atsakymo per savaitę nesulaukiau. Apskritai nesugebėjau surasti jokio internetinio puslapio, kuriame būtų aiškiai pateikta Lietuvos humanitarinės pagalbos išklotinė.
Bet grįžkime prie mano minėtų skaičių ir palyginkime juos su tuo, ką skiria mūsų kaimynai estai. Remiantis Estijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, jie per 2015 metus Sirijos pabėgėliams skyrė apie 444 tūkst. eurų. Ir tai padaryta turint vos ne perpus mažesnį bendrą biudžetą!
Galbūt Lietuvos vyriausybė visus savo resursus ir geranoriškumą atidavė mūsų mylimai Ukrainai? Per 2014–2015 metus mes Ukrainai atriekėme 440 tūkst. eurų paramos. Lygiai tiek pat, kiek Estija pervedė Sirijos pabėgėlių reikmėms per vienus metus. Tai gal mūsų šiauriniams kaimynams nerūpi Ukraina ir jie tuos pinigėlius sutaupė Kijevo sąskaita? Pasirodo, kad rūpi: 2015 m. Estija Ukrainai skyrė beveik milijoną eurų.
Statistika liudija, kad kol kas Lietuva vykdo programą minimum. Daugumai politikų tai atrodo priimtina, bet ilgainiui tokia strategija veda į akligatvį.
Net Lietuvos prezidentės naujienų puslapis atspindi mūsų pasyvumą Sirijos konflikto klausimais. 2015 m. atradau vos 18 nuorodų, kuriose vienokia ar kitokia forma paminėta Sirija. Apie Ukrainą tokių nuorodų yra daugiau nei šimtas. Viena vertus, suprantama, kad mums Ukrainos problema yra artimesnė ir aktualesnė, bet tokios baltos dėmės silpnina mūsų pačių saugumą.
Jei mes tikimės kitų ES šalių solidarumo Lietuvai rūpimais klausimais (tokiais kaip Ukrainos ir Rusijos konfliktas), mes patys turime demonstruoti solidarumą kitoms šalims aktualiomis temomis. Piktdžiugiškai pabaksnoti Vokietijos pusėn yra lengva, bet ką mes konkrečiai padarėme dėl šios krizės suvaldymo?
Statistika liudija, kad kol kas Lietuva vykdo programą minimum. Daugumai politikų tai atrodo priimtina, bet ilgainiui tokia strategija veda į akligatvį. Mes kasinėjame savo pačių saugumo pamatus. Kas gali garantuoti, kad artimiausiu metu ir vėl nepaaštrės saugumo situacija mūsų regione? Jei taip įvyktų ir mums tektų prašyti kitų ES šalių pagalbos, ką mes padarėme, kad jos jaustųsi įpareigotos visais savo pajėgumais ginti Lietuvos gyvybinius interesus?
Ir šiuo atveju nekalbu apie papildomų pabėgėlių priėmimą. Tarkime, jog politiškai toks žingsnis yra neįmanomas. Bet tada imkimės kitų pagalbos priemonių ir pademonstruokime mūsų visapusišką pasiryžimą padėti sprendžiant su Sirijos konfliktu susijusius iššūkius. Tik tokiu būdu mes galime tikėtis adekvataus atgalinio ryšio ir supratimo iš Vakarų Europos šalių ir ypač iš Vokietijos, kuri yra svarbi mūsų saugumo dedamoji.
Mano žmonos močiutė nuo Rietavo, pasižiūrėjusi į artėjančius lietaus debesis, mėgdavo sakyti „rastąs prapūs“. Viltingas optimizmas – gražus asmeninis bruožas, bet ant jo valstybės saugumo strategijos nepastatysi. Mums reikia aiškiau suvokti, kad Pietų ir Vakarų Europos saugumo iššūkiai yra taip pat ir Lietuvos saugumo iššūkiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Kas įvyko Kelne?
