Ne taip svarbu, ką jie kalbėjo moksleiviams apie žingeidumą, drąsą, kūrybiškumą, žinias, nes komunikuojama buvo ir kas kita. Ir tas "kas kitas" yra priežastis, kodėl mokslo šventėje politikai turėtų dalyvauti tik kaip tėvai.
Visų pirma buvo komunikuojamas valdžios troškimas kaip pamatinė vertybė, kuri gyvenime leidžia jaustis svarbiu ir pasiekusiu. Iš karto pasakysiu, kad valdžios troškimo nedemonizuoju, bet jam čia ne vieta. Rugsėjo pirmosios proga pavyzdžiu turėtų būti statomi mokslo ir žinių troškimą įkūnijantys žmonės.
Ar politikai gali tai reprezentuoti? Taip, bet tai tik viena iš šimto kitų galimų profesijų. Ir nemaža jų dalis yra daug tampriau susijusios su mokslo svarba ir žinių generavimu. Todėl sunku suvokti, kodėl šių metų pirmoko pase randame ne, pavyzdžiui, Algirdo Juliaus Greimo, o dar kelis mėnesius švietimo ir mokslo ministrės pareigas eisiančios politikės sveikinimo žodį. Atrodo, jog Lietuvoje vis dažniau (politiniai) postai tampa (politinių) pasiekimų surogatais. Dėl to neretai postuose atsiranda žmonės, kurie lyg tušti šiltnamiai styro dykynėje nesuvokdami nei savo paskirties, nei stiklinės tuštumos gėdos.
Rugsėjo pirmosios proga pavyzdžiu turėtų būti statomi mokslo ir žinių troškimą įkūnijantys žmonės.
Komunikuojama buvo ir partinės priklausomybės svarba kaip kelias karjeros pasiekimų ir dėmesio link. Nesupraskite neteisingai – iš principo priklausymas vienai ar kitai partijai yra sveikintinas dalykas, bet Lietuvoje tai dažną kartą virsta tik įrankiu asmeniniam ekonominiam saugumui ir gerovei užtikrinti.
Rajonuose šis reiškinys yra įgavęs neregėtus mastus. Ne taip lengva šiais laikais surasti savivaldybės valdomų įmonių vadovų, kurie (formaliai ar neformaliai) nepriklausytų vienai ar kitai valdančiajai partijai. Priklauso ne todėl, kad jiems visiems tai ideologiškai artima, bet todėl, kad be partinio "stogo" išsilaikyti tokiame poste labai sunku. Ne išimtis ir mokyklų vadovų postai. Pavyzdžiui, tirdama Vilniaus rajono mokyklų politizavimo mastelius, Eglė Čeponytė nustatė, jog 2013 m. net 85 proc. tautinių mažumų mokyklų vadovų buvo LLRA nariai.
Komunikuojamos buvo dar ir privilegijos, kurios ateina kartu su valdžia ir suteikia teisę politikams atidarinėti reikiamas duris. Štai premjeras savo vizito garbei sustatė Vilkaviškio rajono mokyklų švenčių grafikus. Juk reikia kandidatui #1 į Seimą pasimatyti su kuo daugiau savo apygardos rinkėjų. Mokyklos jūsų paslaugoms!
Tai atrodo kaip smulkmena, bet būtent iš tokių smulkmenų susideda demokratinio valdymo kasdienybė. Kita proga premjeras ar jo komandos narys gali paskambinti kokio nors leidinio vyriausiam redaktoriui ar universiteto rektoriui ir liepti pasiaiškinti, kodėl jų pavaldinys viešai kritikuoja vyriausybę. Žiū, dar ir valstybinio finansavimo ar užsakymo korta bus pamojuota.
Tokiu būdu politizuojamos mokyklos ir ateities kartos. Ne taip, kaip idealioje demokratinėje visuomenėje, kur siekiama ugdyti laisvą, kritiškai mąstantį ir savo šalies politiniam gyvenimui neabejingą pilietį. O taip kaip Putino ir Orbano pamėgtoje "valdomoje demokratijoje", kur klesti piktnaudžiavimas valdžia, pataikūniškas prisitaikymas prie valdininkų poreikių, kur siekiama užauginti pasyvius ir paklusnius piliečius.
Ar tokią Lietuvos visuomenę norime matyti ateityje? Jei ne, palikime rugsėjo pirmąją mokslo švente, o mokyklas – mokslo įstaigomis. Politika ten turi ateiti tik pažinimo džiaugsmo kviečiama.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Rusijos karinės grėsmės anatomija
