Su nauja koalicija blyksteli nauja viltis, bet, įtariu, neilgam. Beskaitant dabartinio Vyriausybės vicekanclerio dr. Rimanto Vaitkaus kelių sakinių ataskaitą apie koalicinius pokalbius su LVŽS atstovu prof. Eugeniju Jovaiša, apima dviprasmiški jausmai. Kodėl? Pabandysiu paaiškinti.
Visų pirma nesigirdi jokio ambicingesnio strateginio tikslo. Atrodo, jog viskas susiveda tik į šiek tiek geresnio išgyvenimo logiką: truputį sujunkime, truputį pakelkime atlyginimus, truputį pakoreguokime aukštojo mokslo finansavimo sistemą ir tikėkimės, kad tempsime toliau. Taip, tempsime, bet ar tai ir viskas, ko siekiame?
Potencialios koalicijos atstovai pripažįsta, kad reiks sujungti kai kuriuos universitetus. Pavyzdžiu imamas VDU ir LEU sprendimas sutelkti jėgas. Bet ar tai iš tiesų yra sektinas pavyzdys, kai jo detalės vis dar glūdi ateities migloje? Abiejų universitetų lygmenyje tam tikrus laimėjimus (o gal „laimėjimus“?) galima numanyti. Perėmęs vis labiau merdintį LEU, VDU bent jau laikinai išsaugos didesnę dalį LEU profesūros darbo vietų. Tuo pačiu VDU gaus priėjimą prie Vilniaus studentų rinkos ir galbūt sugebės pristabdyti abiejuose universitetuose mažėjančius studentų srautus. Trečia, abi institucijos papildys viena kitą skirtingomis kompetencijomis.
Optimizavus infrastruktūrą ir žmogiškuosius resursus, atsirastų papildomų lėšų tiek universitetų, tiek ir valstybės lygmenyje.
Atrodytų, viskas priimtina, bet žvelgiant iš valstybės perspektyvos tai yra neoptimalus susijungimo variantas. Kam VDU lįsti į Vilniaus rinką, kai galima jungtis su kitais Kauno universitetais ir formuoti vieną didelį junginį laikinojoje sostinėje? Savo ruožtu LEU (kaip, beje, ir MRU) logiškiau prijungti prie Vilniaus universiteto. Tuomet turėtume du didelius bendrinius (comprehensive) universitetus Lietuvoje.
Koks to tikslas? Išskirčiau keturis esminius aspektus. Pirma, tokiu būdu eliminuotume dabartinę hyperkonkurenciją dėl studentų ir pagerintume išlikusių universitetų (o tai reiškia ir profesūros) finansinę padėtį. Du universitetai priimtų didesnį kiekį studentų ir tuo pačiu galėtų atsirinkti labiau motyvuotus absolventus. Optimizavus infrastruktūrą ir žmogiškuosius resursus, atsirastų papildomų lėšų tiek universitetų, tiek ir valstybės lygmenyje.
Antra, toks sujungimas leistų sustambinti studijų ir mokslo vienetus. Atsirastų ne tik masto ekonomija, bet ir didesnis potencialas mokslo srityje dėl padidėjusio kolegų su įvairesniais įgūdžiais skaičiaus ir dėl geriau optimizuotų dėstymo krūvių. Šiuo metu nemaža dalis studijų programų, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, yra labai smulkios. Dėstoma 10-20 studentų bakalauro lygmenyje, lakstoma per skirtingus universitetus, kad tik susidarytų pakankamas darbo krūvis. Studentai laikomi už rankutės, kad, neduok dieve, kas nors nesugalvotų išeiti ir išsinešti taip branginamą krepšelį.
Sujungus studijų programas galima kilstelti ir stojimo kartelę, kad atsirastų bent jau minimali stojančiųjų konkurencija. Pakėlus šią kartelę be sujungimo, mes verčiame universitetus uždarinėti kartais ir labai geras studijų programas, nes jie, konkuruodami tarpusavyje, nesugeba surinkti pakankamai studentų. Jei, pavyzdžiui, viešojo administravimo programa dviejuose skirtinguose Kauno universitetuose surenka po 20 studentų, o reikalaujama, kad jų būtų bent jau 25, tada tenka uždaryti abi programas (nors bendra programa ir būtų gyvybinga).
Trečia, du stambūs universitetai turėtų daugiau tarptautinio matomumo, o tai leistų ne tik lengviau pritraukti studentus iš užsienio, bet ir išplėsti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Aišku, dydis savaime negarantuoja kokybės, bet lėšų bei resursų sutelkimas leidžia vėliau daryti ir tvirtesnius žingsnius mokslo bei studijų kokybės link.
Ir ketvirta, tokio tipo skausmingų struktūrinių reformų nebereiktų daryti ganėtinai ilgą laiką. Juk nuolatinės dalinės reformos net tik psichologiškai vargina universitetų bendruomenes, mažina visuomenės bei būsimų studentų pasitikėjimą aukštojo mokslo sistema, bet ir labai neefektyviai naudoja ribotus finansus. Tuo labiau, kad dabar turime unikalią progą panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas tokio tipo transformacijoms.
Išspręstume ir regioninių universitetų klausimą prijungus juos prie vieno iš dviejų bendrųjų universitetų. Tarkime, Šiauliuose atsirastų Kauno universiteto filialas, o Klaipėdoje atsirastų Vilniaus universiteto filialas (uždarius filialą Kaune). Tokiu būdu minimų regionų absolventams būtų labai aiškios paskatos pasilikti studijoms arčiau namų, nes jie gautų lygiavertį išsilavinimą. Tuo tarpu dabar gerokai nublankę Klaipėdos ir Šiaulių universitetai negali pasiūlyti adekvačios studijų alternatyvos absolventams.
Iš esmės liktų ta pati finansavimo sistema kaip ir dabar, nes krepšeliai irgi yra valstybės užsakymo forma. Juk ne kas kitas, o valstybė nustato, kiek ir kokių krepšelių skiriama universitetams.
Ir pabaigai noriu paliesti universitetų finansavimo klausimą. Būsimoji valdančioji koalicija siūlo, kad bakalauro studijos būtų apmokamos pagal valstybės užsakymą. Niekur nedingtų ir studentai mokantys už mokslą, bet juos kažkokiu būdu siūloma atskirti nuo nemokančiųjų. Taigi iš esmės liktų ta pati finansavimo sistema kaip ir dabar, nes krepšeliai irgi yra valstybės užsakymo forma. Juk ne kas kitas, o valstybė nustato, kiek ir kokių krepšelių skiriama universitetams.
Tik dabar, galima numanyti, valstybė turės aiškesnius reikalavimus ir papildomus svertus universitetams, pasinaudodama valstybės užsakymo su aukštosiomis mokyklomis sutartimis. Jau nekalbant apie galimus aukštojo mokslo politizavimo scenarijus, tokia perspektyva ir toliau palaiko dabartinės sistemos tasą su visomis jos ydomis.
Universitetai ir toliau desperatiškai kovos dėl kiekvieno potencialaus studento ir sieks jį išlaikyti bet kokia kaina, nes per tai bus gaunamos lėšos išgyvenimui. Jei dar bus atskirtas dėstymas „komerciniams“ ir nemokantiems studentams, tai sulauksime laikų, kada profesūra iš viso neturės laiko mokslui, o užsiims tik begaliniu paskaitų skaitymu.
Tiesiog keista, kad dvi kairiosios partijos, kurios turėtų kovoti už nemokamą mokslą Lietuvoje, žada pasitenkinti minimaliomis liberalų pasiūlyto aukštojo mokslo modelio korekcijomis.
Estai sugebėjo sėkmingai įgyvendinti nemokamo mokslo sistemą, bet negi jie mums gali būti sektinu pavyzdžiu? Juk tam trukdo Konstitucinio teismo sprendimai, kuriuos politikai nuleidę galvas pasyviai priima. Nes taip lengviau ir saugiau tiek politikams, tiek ir partijoms. Kam erzinti save ir rinkėją?
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos švietimo sistemos ateitis: dėl ko konservatoriai ir „valstiečiai“ nesutaria iš esmės?
