Teiginys apie V.Putino pralaimėjimą Ukrainoje remiasi dviem argumentais. Paprastai pradedama nuo Ukrainos kaip valstybės išgyvenimo fakto, nes Kremlius tariamai siekė sunaikinti kaimynės valstybingumą ir paversti ją dar viena Rusijos imperijos provincija. Nepavyko. Nepavyko ir sukontroliuoti Ukrainos užsienio politikos orientacijos, kuri dabar ilgainiui bus nukreipta į Vakarus.
Toks pirminio V.Putino plano pristatymas kelia rimtų abejonių. Juk akivaizdu, jog Ukrainos neužimsi su keliais tūkstančiais žalių žmogeliukų ir keliais tūkstančiais vienetų karinės technikos. O jei visos neužimsi, tada nėra jokių abejonių, kad karinę intervenciją atlaikiusi likusi šalies dalis labai aiškiai ir radikaliai pakeis savo užsienio politikos orientaciją. Taigi nėra realaus pagrindo manyti, jog Kremlius siekė sunaikinti Ukrainos valstybingumą kaip tokį.
Jei priimame antrąjį scenarijų kaip labiau tikėtiną, tada V.Putino pralaimėjimo argumentas pradeda gerokai šlubuoti. Juk Kremliui pavyko ne tik užimti dalį Ukrainos teritorijos, bet ir privesti ją prie bankroto ribos.
Žymiai įtikinamiau skamba Ukrainos teritorijos suskaldymo ir šalies susilpninimo tikslai, nes jie atitinka panaudotos karinės jėgos mastą ir nuolatinius bandymus nuslėpti bei užglaistyti Rusijos aktyvaus dalyvavimo konflikte faktus. Toks „gelbėtojo“ vaidmuo V.Putinui padėjo dar ir gerokai kilstelėti savo reitingus ir galutinai konsoliduoti valdžią Rusijoje.
Jei priimame antrąjį scenarijų kaip labiau tikėtiną, tada V.Putino pralaimėjimo argumentas pradeda gerokai šlubuoti. Juk Kremliui pavyko ne tik užimti dalį Ukrainos teritorijos, bet ir privesti ją prie bankroto ribos.
Taip, visų rytinių ir pietinių žemių V.Putinui užgrobti nepavyko, bet jo rankos toli gražu ne tuščios ir tai kelia daug rimtų bei ilgalaikių problemų Ukrainai. Nepasiduokime naiviai saviįtaigai, kad Kremliaus šeimininkas tuoj tuoj bus priverstas iškelti baltą vėliavą. Greičiausiai jos dar ilgai nesulauksime.
O dabar pereikime prie B.Obamos, kaip tariamai naivaus ir apkvailinto JAV vadovo. Tokia analizė, o gal tiksliau diagnozė, paprastai siejama su Rusijos kariniu įsikišimu į Siriją, kurį kažkokiu mistiniu būdu turėjo sustabdyti Vakarai su JAV karine mašina priešakyje.
Šis akmuo į Amerikos prezidento daržą visiškai ignoruoja vidaus politikos faktorių ir iš jo kylančius apribojimus. Skirtingai nei caraitis V.Putinas, B.Obama veikia kad ir toli gražu ne idealioje, bet demokratinėje sistemoje. Jis negali savo nuožiūra disponuoti JAV kariniu kumščiu ar lengva ranka ignoruoti daugumos amerikiečių nuomonės. O ji labai aiškiai (apie 70 proc. amerikiečių) pasisako prieš platesnio masto intervenciją Sirijoje.
Niekas B.Obamos neapkvailino. Tiesiog JAV vyriausybė nematė ir nemato pakankamo strateginio intereso Sirijoje, kad aukotų savo karių gyvybes.
Skirtingai nei G.W.Bushas jaunesnysis po rugsėjo 11-osios tragiškų įvykių, B.Obama neturi mandato radikaliems veiksmams Sirijoje ir todėl bando veikti kurdamas regionines koalicijas.
Tik suprantant tai ir prisimenant liūdnų Irako karo nuotykių šleifą galima vertinti JAV veiksmų adekvatumą Sirijoje.
Pagaliau ir europiečiai, kurie jau savo kailiu jaučia besitęsiančio konflikto pasekmes, vis dar nesuranda bendros politinės valios aktyvesniems veiksmams regione.
Todėl niekas B.Obamos neapkvailino. Tiesiog JAV vyriausybė nematė ir nemato pakankamo strateginio intereso Sirijoje, kad aukotų savo karių gyvybes. Tuo labiau kad nėra jokių garantijų, jog sunaikinus Islamo valstybę ir nuvertus B.al-Assadą, šalyje įsigalės taika ir ramybė.
Vakarų ir jų sąjungininkų remiami sukilėliai sugebėjo suformuoti trapią nacionalinę koaliciją, bet jos ateitis – miglota. Jau dabar kai kurios islamistinės opozicinės grupuotės atmeta šios koalicijos pretenzijas į valdžią. Taigi kalbant F.Fukuyamos terminais, Sirijoje istorijos pabaigos artimiausiu metu nematyti ir B.Obama tai puikiai suvokia.
Taigi tiek Ukrainos, tiek ir Sirijos konflikto atveju situacija nėra tokia paprasta ir aiški. Nepulkime į kraštutinumus, o pasistenkime adekvačiau įvertinti savo priešus ir draugus. Tai pirmas žingsnis solidžios užsienio politikos link.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Lietuviškas universitetas – kūrėjų bendruomenė ar jakudza?
