Kodėl jungtis?
Pradėkime nuo universitetų jungimo tikslų. Taip, tenka sutikti, jog jungimasis savaime neišspręs mūsų mokslo ir studijų bėdų. Jei norime, kad mūsų universitetai taptų žinių visuomenės kertiniu akmeniu, ant kurio statytume išsilavinusių, kritiškai mąstančių ir demokratiškas vertybes branginančių piliečių ateitį, tada jungimosi veiksmas yra tik pirmas žingsnis tokių tikslų link.
Ką jis duoda? Visų pirma jis stabilizuoja universitetinę sistemą. Šiuo metu po kiekvienų metų priėmimo universitetai laižosi atsivėrusias žaizdas dėl nuolatos mažėjančio stojančiųjų skaičiaus. Peržiūrimos studijų programos, perskirstomi dėstytojų krūviai, kuriami nauji rinkodaros prasme patrauklesni produktai būsimiems studentams. Vietoj to, kad akademinė bendruomenė kurtų mokslą ir galvotų apie konkurencingumą tarptautiniu mastu, ji kuria naujus išlikimo planus. Susijungus ši desperacija pranyktų, nes nebeliktų tokios aršios konkurencijos dėl kiekvieno studento.
Mes neturime ir niekados neturėsime pakankamai lėšų, kad išlaikytume visą tinklą specializuotų ir regioninių universitetų, kurie galėtų efektyviai konkuruoti tarptautinėje rinkoje.
Antra, jungimasis leistų sutelkti ne tik studentų, bet ir profesūros bendruomenes. Atsirastų akademinis svoris, kurio pagrindu galima būtų formuoti gyvybingas mokslo ir studijų grupes. Šiuo metu nemaža dalis studijų programų yra ganėtinai smulkios savo apimtimi ir išsibarsčiusios tarp konkuruojančių mokslo įstaigų. Dėl to turime dėstymu perkrautą profesūrą, bandančią per vargus surinkti reikalaujamą darbo valandų skaičių. Taigi problema čia ne tik darbo atlyginimas, bet ir masto ekonomija.
Jungimosi idėjos kritikai teigia, jog tą patį efektą galima pasiekti aiškiau atskyrus universitetų profilį. Tarkime, VDU galėtų susikoncentruoti tik į socialinius-humanitarinius mokslus, o KTU – tik į techninius mokslus. Kad tai įmanoma įgyvendinti, pasak kritikų, liudija Londono ekonomikos ir politikos mokyklos arba Londono imperatoriško koledžo pavyzdžiai.
Tačiau pasižiūrėkime į šių aukštųjų mokyklų biudžetus ir suprasime, kad jų sėkmė slypi ne specializuotame profilyje, o būtent biudžete. Londono ekonomikos ir politikos mokyklos metinis biudžetas siekia beveik 300 mln. svarų. Londono imperatoriškas koledžas „išsiverčia“ su 970 mln. svarų metiniu iždu. Tuo tarpu mūsų skiriamos biudžeto lėšos visiems valstybiniams universitetams tesieka 177 mln. eurų!
Tai apie ką kalbame, kolegos? Mes neturime ir niekados neturėsime pakankamai lėšų, kad išlaikytume visą tinklą specializuotų ir regioninių universitetų, kurie galėtų efektyviai konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Mums būtina sutelkti esamus ribotus resursus ir išnaudoti susidariusias masto ekonomijas.
Negyvenkime rožinėmis svajonėmis, nes biudžeto lėšų prašo ne tik akademinė bendruomenė, bet beveik visos nuo valstybės bent iš dalies priklausomos institucijos. Jei tik lauksime išmaldos iš valstybės, ji gali niekados ir neateiti, o mes ir toliau grimsime į vargano vidutiniškumo liūną.
Regioninių universitetų konkurencingumas
Čia prieiname ir regioninių universitetų išlikimo temą. Taip, šiuo metu jie nelabai brangiai kainuoja mūsų biudžetui (apie 7-10 proc. nuo bendrų asignavimų), bet klausimas turi būti keliamas visai kitoks. Mes turime klausti, kiek reiktų lėšų, kad tų regioninių universitetų mokslo ir studijų lygis pakiltų iki tarptautinio lygmens. Juk neužtenka, kad jie tiesiog egzistuotų. Mes norime, kad jie būtų konkurencingi ir suteiktų geriausiems šalies universitetams prilygstančio lygio išsilavinimą.
Iš čia ir kyla filialų idėja, nes taip galima pakelti jų mokslo ir studijų lygį. O tada regionų abiturientams bus sudarytos tinkamos paskatos pasilikti studijoms regioniniuose universitetuose, o ne keltis į Vilnių ar Kauną. Ir visiškai nesvarbu, ar toks sprendimo būdas kažkam primena sovietmetį, ar ne, nes tai yra tik paviršutiniški panašumai.
Tarpdiscipliniškumo svarba
Nepamirškime ir tarpdiscipliniškumo argumento. Beveik visi rinkos analizės specialistai sutaria, kad ateities darbuotojams reikės ne tik kietųjų, bet ir minkštųjų įgūdžių. Neužteks būti tik gera fizike, bet reikės išsiugdyti ir, pavyzdžiui, platesnius pedagoginius-komunikacinius gebėjimus. Kita vertus, sociologams reikės daugiau informatikos ir matematikos žinių, kad jie galėtų sėkmingai adaptuotis ateities rinkoje.
Beje, tokie universitetai kaip VDU tai puikiai supranta ir todėl bando daugiau įvesti technologijos mokslų į savo studijų programų paketus. Tik keista, kad patys suvokdami tarpdiscipliniškumo svarbą, jie nemato arba nenori matyti, kad lygiai tokia pati logika veikia ir kitoje barikadų pusėje. Taigi atsakymas ir čia yra bendrieji, o ne specializuoti universitetai, nes net ir pastarieji juda tarpdiscipliniškumo link (bet nenori kitiems leisti judėti ta pačia linkme).
Asmeniškumų trukdžiai
Ir pabaigoje norisi užkabinti dar vieną momentą, kuris trukdo racionaliai valstybinio lygmens diskusijai. Lietuvos universitetinė bendruomenė dažną kartą nesugeba pakilti virš institucinių interesų ir peržengti asmeniškumų ribas.
Kol mes švaistysime lėšas akademinės lygybės ir brolybės labui, tol ir murkdysimės toje pačioje baloje. Jei norime realių permainų, laikas tai suvokti ir veikti kitaip.
Jei kalbame apie susijungimus, tai lyg tyčia įvardijami išlikusių universitetų, suprask laimėtojų, pavadinimai. Bet juk šiuo atveju galimi nauji pavadinimai, kurie neiškelia nė vienos institucijos ant laimėtojo šakės.
Tas pats galioja ir diskusijai. Jei savo straipsniuose išsakau kritines pastabas vieno ar kito universiteto atžvilgiu, tai neretai man siekiama užklijuoti konkuruojančio universiteto agento lipduką (A.Lašas nuo ateinančių metų vadovaus Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetui, – red. past.). Nesvarbu, ar kritika pagrįsta, ar nepagrįsta, svarbiausia identifikuoti, kas šią kritiką tariamai užsakė.
Būtent tokiuose instituciniuose rėmuose užstrigęs mentalitetas tempia visą diskusiją į asmeniškumų liūną ir žlugdo bendrauniversitetines iniciatyvas. O jos tikrai įmanomos. Nesenai vykusiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume man teko proga pabendrauti su VDU rektoriumi prof. Juozu Augučiu. Aš buvau nustebęs, kaip panašiai mes vertiname susidariusią situaciją aukštojo mokslo rinkoje. Netgi sprendimų plotmėje yra daugiau bendro sutarimo nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Taigi mums visiems reikia daugiau bendrauti, dirbti kartu ir didinti tarpusavio pasitikėjimo lygį. Tik tokiu būdu galima išlįsti iš savo institucinių urvų ir pasižiūrėti, ką galime visi kartu nuveikti Lietuvos aukštojo mokslo labui.
Panacėjų beieškant
Apibendrinant norisi dar kartą pabrėžti, kad universitetų jungimasis nėra ir negali būti panacėja, bet šis žingsnis sudaro sąlygas mokslo ir studijų kartelės pakėlimui į naują kokybinį lygį. Duosiu paprastą analogiją. Jei mes turime dvidešimt šiaip sau sportinių automobilių ir pakankamai kuklų biudžetą, o norime dalyvauti „Formulės 1“ varžybose, tai optimalus sprendimas nėra padalinti tą biudžetą iš dvidešimt ir pinigus paskleisti visiems po lygiai.
Nesunku nuspėti, kad galiausiai nė vienas iš dvidešimties nepateks į šias varžybas. Tuo tarpu jei automobilių parką sumažinsime ir investuosime lėšas tik, pavyzdžiui, į dvi komandas, atsiveria visai kitos galimybės.
Taip, tokių struktūrinių pertvarkų dar neužtenka rezultatams pasiekti, bet be jų neįmanoma netgi reali diskusija apie tolesnius siekius. Taip ir su aukštuoju mokslu. Kol mes švaistysime lėšas akademinės lygybės ir brolybės labui, tol ir murkdysimės toje pačioje baloje. Jei norime realių permainų, laikas tai suvokti ir veikti kitaip.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ainius Lašas: Šiek tiek sotesnis egzistavimas – viskas, ko siekiame?