Paaiškinimas buvo paprastas – nors biudžetas ir didėja, bet akcentai keičiasi socialinės politikos naudai. Savo ruožtu premjeras Saulius Skvernelis dar pridūrė, kad Lietuvos universitetai neatitinka jo lūkesčių: „Mes paklauskime akademinės bendruomenės (...), kaip mūsų baigusius mokslus studentus graibsto verslo organizacijos, ar kodėl jos dar turi ruošti kursus – savo mokymo centrus turi turėti.“
Tokie lengvabūdiški pareiškimai ir netikėti prioritetų posūkiai indikuoja, kad dabartinė Vyriausybė traktuoja švietimą ne kaip esminę prioritetinę sritį, o kaip eilinį politinio futbolo objektą. Paspardai, paspardai, bet nuoseklių ir iš esmės švietimo sistemą stiprinančių veiksmų nesiimi.
Kodėl taip teigiu? Pradėkime nuo dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų, kurie per pastaruosius dvejus metus paaugo atitinkamai 20 ir 16 procentų. Atrodytų reiktų džiaugtis, bet džiaugsmą temdo tai, kad kiekvienais metais universitetai gyvena nežinomybėje dėl šių papildomų lėšų. Vyriausybė atsisako garantuoti, kad šie pakėlimai taps nuolatiniu finansavimu. Tvyrant tokiam neapibrėžtumui, mes negalime šių lėšų planuoti ateičiai, o kiekvienais metais tiesiog išmokame gautą tikslinę paramą kaip priedus.
Paspardai, paspardai, bet nuoseklių ir iš esmės švietimo sistemą stiprinančių veiksmų nesiimi.
Toks finansavimo būdas universitetus paverčia tiesiog lėšų išmokėtojais. Vietoj to, kad būtų rimčiau didinamas studentų krepšelis ir suteikiama universitetams lėšų planavimo laisvė, mes laikomi ant trumpo išmokų pavadėlio, kurį Vyriausybė gali truktelti kada ir kaip nori. Tokia strategija universitetams trukdo planuoti ilgalaikes veiklas bei investicijas. O sėkmingas mokslas visada reikalauja ilgalaikio ir nuoseklaus planavimo.
Be mokslininkų ir dėstytojų universitetuose dar dirba ir neakademiniai darbuotojai. Apie juos iš viso užmiršta, nors jie aptarnauja ir palaiko studijų bei mokslo procesus. Kadangi pats vadovauju fakultetui, man asmeniškai gėda matyti, kokius varganus atlyginimus mes išgalime sumokėti aukštą kvalifikaciją turintiems neakademiniams darbuotojams. Per praėjusius keletą metų kone „iki kaulo“ optimizavau administracines veiklas, kad tik galėčiau bent kiek kilstelti tuos gėdingus atlyginimus.
O dabar sugrįžkime trumpam prie gerb. premjero išsakytų priekaištų universitetams. Pasak jo, aukštųjų mokyklų absolventai nėra pakankamai patrauklūs verslui kaip darbuotojai. Bendraujant su studentais ir verslu, mano asmeninės patirtys liudija ką kitką, bet pasižiūrėkime į duomenis. Esu dėkingas ekonomikos profesoriui Romui Lazutkai už nuorodą apie jaunimo su aukštuoju mokslu įsidarbinimo lygį. Pagal šį parametrą mes pirmaujame Europoje ir galime didžiuotis turėdami vos ne pilną jaunimo su aukštuoju išsilavinimu užimtumą. Nors tai nėra tik aukštųjų mokyklų nuopelnas, bet duomenys akivaizdžiai paneigia gerb. premjero pasiūlytą hipotezę.
Susidėliokime atitinkamus prioritetus ir nuosekliai jų siekime, o ne žaiskime politinį futbolą su švietimu.
Pabaigoje – apie papildomus verslo teikiamus kursus ir mokymus. Jei premjeras sustotų ir prieš kalbant šiek tiek pagalvotų, gal suprastų, kad aukštajai mokyklai idealiai paruošti ir pritaikyti studentų įgūdžius šimtams atskirų organizacijų su savo unikalia specifika yra tiesiog misija neįmanoma. Nėra nė vieno pasaulyje universiteto, kuris tai padarytų. Pagaliau ne toks ir mūsų tikslas. Mes netarnaujame konkrečiai organizacijai ar verslui bendrai. Universitetas visų pirma siekia suteikti visokeriopą ir kokybišką išsilavinimą, ant kurio pagrindo absolventai gali statyti toliau ir bręsti kaip piliečiai bei tobulėti kaip darbuotojai konkrečioje srityje.
Mokymasis visada turi būti suvokiamas kaip tęstinė veikla, o ne kaip kažkokia baigtinė paslauga likusiam gyvenimui. Ir todėl nėra ko stebėtis, kad verslas teikia savo papildomus mokymus. Jie orientuojasi į savo organizacijos poreikius, o mes visų pirma orientuojamės į bendresnes žinias bei įgūdžius. Sutinku, kad aukštosios mokyklos dar turi daug erdvės augimui bei tobulėjimui, bet to mes nepasieksime su spontanišku švietimo sektoriaus finansavimu, kuris auga ar krenta priklausomai nuo to vieno ar kito politiko kasmetinių užgaidų.
Pasaulinio lygio mokslas ir studijos kainuoja brangiai, nes jie visų pirma remiasi pasaulinio lygio akademikų bei akademikių pritraukimu ir užauginimu. Kito kelio nėra. Tai susidėliokime atitinkamus prioritetus ir nuosekliai jų siekime, o ne žaiskime politinį futbolą su švietimu. Jei Vyriausybė negeba to suvokti ir įgyvendinti, tada mes, švietimiečiai, padėsime jai visais įmanomais būdais, įskaitant ir masinio protesto priemonėmis.
