Nedarbo spąstais vadinamas rodiklis, rodantis bedarbio gaunamų socialinių išmokų dalį tose pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų. Kitaip tariant, nagrinėdami nedarbo spąstų rodiklį galime pamatyti, kiek padidės (arba sumažės) bedarbio pajamos jam ėmus dirbti. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje nedarbo spąstai siekė daugiau nei 86 proc. Tai reiškia, kad vidutinės ką tik pradėjusio dirbti žmogaus pajamos iki mokesčių būtų maždaug 14 proc. didesnės nei tos, kurias jis gavo būdamas bedarbis.
Čia dar reikėtų pridėti, kad, nors ir taip jau labai aukštas, Statistikos departamento skaičiuojamas rodiklis apima tik nedarbo išmoką ir nuo darbo pajamų mokamus mokesčius. Tačiau daugelis nedirbančiųjų ar oficialiai gaunančių mažas pajamas gyventojų turi teisę ir į kitas lengvatas: kompensacijas už šildymą, vandenį, nemokamą mokinių maitinimą mokyklose, socialinę stipendiją studijuojančioms atžaloms ir pan.
Ne visi bedarbiai trokšta darbo
Taigi socialinės apsaugos sistemos tikslai išsikreipia. Vietoje to, kad užtikrintų būtinųjų poreikių patenkinimą ir orų gyvenimą trumpuoju laikotarpiu (kai, pavyzdžiui, staiga netekus darbo ieškoma kito), sistema iš socialinių išmokų ir lengvatų leidžia susikurti nemenką finansinę naudą. Tai neretai paskatina nedirbti ir vis dažniau atsiranda tokių žmonių, kurie nusprendžia paaukoti tuos kelis procentus didesnių pajamų vardan daugiau laisvo laiko, kurio turi nedirbdami.
Savaime suprantama, absoliutinti šioje vietoje negalima – Lietuvoje tikrai yra vietovių, kurių gyventojai niekaip negali rasti net ir labai menkai apmokamo darbo. Taigi, egzistuoja dvi medalio pusės. Viena atvaizduoja didžiulį nedarbą ir itin lėtą naujų darbo vietų kūrimą, kita bedarbių apklausų duomenimis iliustruoja faktą, jog ketvirtadalis bedarbių nėra suinteresuoti dirbti.Šiandien būtų keista įdarbinti bedarbius kasti ir vėl užkasti griovius, kaip buvo daroma JAV Didžiosios depresijos metais.
Priežasčių galima rasti įvairiausių. Pirmiausia tokią situaciją lėmė tai, kad išlaidos socialinėms pašalpoms nuo 2005-ųjų iki pat 2009 m. Lietuvoje augo beveik tiek pat, kiek vidutinis darbo užmokestis, o 2008 m. – netgi gerokai sparčiau. Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių 2008 m., palyginti su 2007 m. paaugo kiek daugiau nei 22 proc., tuo metu socialinių pašalpų išlaidos vienam gavėjui tuo pačiu laikotarpiu išaugo beveik 49 proc.
Nedarbo išmoka ir nelegalus uždarbis
Priminti vertėtų ir pernai liepą „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atlikto tyrimo, atskleidusio, kad net 54 proc. oficialaus darbo neturinčių asmenų gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų, duomenis. Kaip paaiškėjo, pajamos iš nelegalaus darbo beveik trečdaliui (29 proc.) bedarbių sudaro didžiausią jo finansinių pajamų dalį. Na, o tai skatina daryti prielaidą, jog gaudami nedarbo išmoką ir dar nelegaliai užsidirbdami daugelis žmonių jaučiasi saugesni ir finansiškai tvirtesni, nei jaustųsi oficialiai įsidarbinę.
Pasaulio praktikoje yra įvairių pavyzdžių nedarbo ir bedarbių motyvacijos problemoms spręsti. Žinoma, šiandien būtų daugiau nei keista įdarbinti bedarbius kasti ir vėl užkasti griovius, kaip buvo daroma JAV Didžiosios depresijos metais. Kur kas realesnis problemų raktas galėtų būti didesnio dėmesio dirbančiųjų gerovės kūrimui ir sąlygų gerinimui skyrimas ar valstybės remiamų darbų sistemos kūrimas.
Daugiau informacijos apie asmeninių finansų tvarkymą rasite svetainėje www.manofinansai.lt.
