Iš tokio tipo knygos vaikams tikėtumėmės varianto, kuris apima ir pastojimą, ir lytinius organus, ir gimdymą, ir estetišką vizualą. Šiuo metu lietuvių kalba prieinami yra du variantai: Cory Silverberg „Kaip atsiranda vaikai“, kuri skirta patiems mažiausiems – iki 6-erių metų ir Fiona Katauskas „Nuostabi tikra istorija apie tai, kaip tu atsiradai“, skirta nuo 5/6-erių. Pirmojoje maloni estetika, ne per daug faktinių detalių, o antrojoje atsiranda temų įvairovė ir išties nemažai informacijos.
Knygelę išsirinkti ar įsigyti gali būti keblu, tačiau vietoj to galima pabandyti pasitelkti savo pačių pasakojimą.
5-ieji vaiko metai daug kur įvardijami kaip oficialiai pradedamo lytiškumo ugdymo metai. Kodėl? Nes daugeliui vaikų natūraliai pradeda kilti su lytiškumu susiję klausimai ir tuo pačiu jie/jos vis dažniau ir dažniau susiduria su lytiškumo temomis aplinkoje: draug(i)ų pasakojimai, internetas, reklamos, filmukai, kiemo realijos ir t.t.
Knygelę išsirinkti ar įsigyti gali būti keblu, tačiau vietoj to galima pabandyti pasitelkti savo pačių pasakojimą. Štai punktai, kurie arba dažnai knygelėse praleidžiami, arba kuriuos būtina panagrinėti, kad mažėtų gėdos jausmas kalbant apie lytiškumą (dabar ir paauglystėje), kad didėtų pasitikėjimas (jumis, kaip pirminiais žinių teikėjais) ir kad vaikai augtų lytiškai raštingais:
1) Lytiniai organai vadinami tikraisiais vardais. Nesvarbu, kad atrodo „pošla“, vulgaru ir lytiška. Čia tik mes – suaugusieji – seksualizuojame lytinius organus. Atkreipkite dėmesį, kad kalbant apie moters lytinius organus – makštis (kitaip – vagina) yra viso labo vidiniai lytiniai organai. Moters išoriniai lytiniai organai yra v u l v a. (O vulva apima gaktą, mažąsias ir didžiąsias lytines lupas, varputę (kitaip, klitorį), prieangį į makštį...)
Žinoma, jeigu šeimoje įprasta lytinius organus vadinti visokiais kitais (dažnai juoką keliančiais kūrybiškais variantais) – neįvedinėkite tikrųjų pavadinimų dirbtinai. Prisijaukinkite juos pamažu, naudokite paraleliai su kitais jūsų šeimai įprastais pavadinimais. O ir šiaip – juk ne tik tinkamo žodyno parinkimas moko vaikus apie mūsų santykį su lytiškumu/kūniškumu, tačiau svarbūs ir mūsų tonas, kūno kalba, atvirumas diskusijai įvairiomis temomis.
1.1. Verta pasinaudoti galimybe pakalbėti ir apie tai, kad kaip ir rankos, nosys, ausys ir kaktos būna įvairiausių formų ir dydžių – taip ir lytiniai organai būna įvairiausių formų ir dydžių. Ir visi jie yra geri ir vertingi būtent tokie, kokie yra.
2) Gimdymas gali būti įvairus. Gimdymas yra ir tas, kurį dažniausiai vadiname „natūraliu“, bet gimdymas yra ir cezario pjūvis. Nes vaikas juk gimsta abiem atvejais. Šis pasikalbėjimas padeda paneigti to vieno „teisingo“ gimdymo įsivaizdavimą. O vienas teisingas gimdymas yra tas vaizdinys, kur moteris stumia, prakaituoja, klykia, o po to visi lyg niekur nieko laimingi, atsipalaidavę džiaugiasi kūdikiu. (Būna tokių istorijų, tikra tiesa, bet gimdymo patirčių būna labai įvairių.)
3) Pastoti irgi galima įvairiai. Mylintis. Dirbtinio apvaisinimo pagalba. Čia svarbu pašnekėti, kad vaisingumas nėra savaiminė duotybė. Kartais gydytojai turi padėti pastoti. Žodžiu, verta išsklaidyti tą iliuziją, kad pastoti yra pats natūraliausias reiškinys. (Nes ne visi turi tinkamų spermatozoidų, ne visų kiaušidės pasiruošusios veikti, ne visi turi gimdą ir t.t.)
Kalbėdami apie šias „nejaukias“ temas – iš tikrųjų tik kalbate apie pasaulį tokį, koks jis yra. O jis yra įvairus.
4) Malonumas yra reikalingas ir vertingas. Dažnai lytiškumo knygelėse malonumą – jeigu ir aprašo – tai aprašo tik ties varpų (kitaip, penių) skiltimi. Būtina ištaisyti šią nelygybę užsimenant, kad ir vulvą, ir penį liečiant gali būti malonu. Ir kad tai yra gerai. Vėlgi mums – suaugusiems, kartais tenka pri(si)minti, kad nustotume vaikų lytiškumą seksualizuoti, nes kai vaikai masturbuojasi (o statistiškai tą daro gana daug mažųjų) – ne dėl seksualinio pasitenkinimo, kokį jį mes suprantame. Jie liečia, nes pažįsta savo kūną, nes nusiramina, nes malonu. O kai liečia – mokykite liesti tik privačiai, pavyzdžiui, savo kambaryje.
5) Šeimos nebūna vien tokios, kaip paveiksliukuose. Dažnai šeima pateikiama tik kaip moteris, vyras ir vaikai. Dažnai, kalbėdami apie šeimą, pamirštame apie šeimų formų įvairovę. Matydami įvairesnį pasaulį knygose arba suaugusiųjų pasakojimuose, vaikai tampa atviresni pasauliui, su kuriuo susiduria savo realybėje – įvairi šeima gali būti ir jų pačių (dabar esama ar vėliau kursiama), ir jų draugų.
Tad nors knygose ir nerašo ar nepiešia šių temų – įtraukti jas galite jūs. Kalbėdami apie šias „nejaukias“ temas – iš tikrųjų tik kalbate apie pasaulį tokį, koks jis yra. O jis yra įvairus. Kuo anksčiau vaikai ims girdėti, kad gali būti visaip, tuo lengviau priims įvairovę, kuri nutiks jiems, jų šeimoms, jų patyrimams. Ir tuo rečiau jausis mažiau tinkami/vertingi vien dėl to, kad jie/jų kūnai/jų patirtys nėra „kaip paveiksliukuose“. Sėkmės neseksualizuojant ir sėkmės randant progų pasišnekėti!
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo specialistė.