Nuosekliai įgyvendinamas lytiškumo ugdymas formuoja lytiškai raštingą jauną žmogų, kuri(-s) gali suprasti ir džiaugtis savo lytiškumu, turėti saugius ir visavertiškus santykius bei prisiimti atsakomybę už savo ir kitų žmonių seksualinę sveikatą ir gerą savijautą.
Lytiškumo ugdymo sritis, kaip ir kitos disciplinos, laikui bėgant kito, siekiant atspindėti aktualijas ir poreikius. Lytiškumo ugdymas iš pradžių buvo panašiausias į paprastą lytinį švietimą, kai kuriose šalyse pradėtą 1960–1970-aisiais. Jis buvo daugiausiai orientuotas į nenorimo nėštumo prevenciją, 1980-aisiais pradėjo įtraukti ir ŽIV prevenciją, 1990-aisiais – supratimą apie seksualinę prievartą, o nuo 2000-ųjų apėmė jau ir seksizmo, homofobijos, skaitmeninių patyčių prevenciją.
Žvelgiant į 2020-ųjų aktualijas – akivaizdu, kad lytiškumo ugdymas turi apimti ir virtualią erdvę, kuri sukuria poreikį kalbėtis apie pornografiją, dicpics (penio nuotraukų siuntinėjimą merginoms), sextingą (spaudimą siuntinėti seksualizuotas žinutes, pvz., apsinuoginusios (-io) nuotraukas), nuotraukų fotošopinimą ir nerealistišką tobulo kūno vaizdą medijose, influencerių paskyrose ir t.t.
Lytiškumo ugdymas tiesiog augo (ir auga) kartu su visuomene. O jo tikslas yra vystyti ir stiprinti vaikų ir jaunų žmonių gebėjimą priimti sąmoningus, gerą savijautą keliančius, sveikus ir pagarbius pasirinkimus santykiuose, taip pat vystyti ir stiprinti seksualinę, emocinę ir fizinę sveikatą. Čia pat svarbu įvardinti ir tuoj pat paneigti vieną dažniausiai pasikartojančių būgštavimų – ne, lytiškumo ugdymas neskatina nei vaikų, nei jaunų žmonių pulti užsiiminėti seksu.
Lytiškumo ugdymas, kaip ir bet koks kitas mokymasis, reikalaujantis įsigilinimo, „perleidimo per save“, nėra vieno pokalbio ar vienos pamokos reikalas.
Tyrimai ir kitų šalių patirtys rodo, kad jauni žmonės lytinius santykius vis tiek pradeda panašiu metu kaip ir anksčiau, tačiau tame lytinių santykių pradėjime būna kur kas daugiau atsakomybės, nes jie naudoja apsisaugojimo priemones, renkasi, su kuo/kur/kada/kaip, ir kur kas labiau paiso savo ir kito emocinio bei fizinio saugumo, jaukumo. Nepajudinamas faktas. Tačiau nerimas kyla vis tiek. Juk nesinori pripasakoti vaikams visokių dalykų ir taip juos palikti. Suprantama.
Lytiškumo ugdymas, kaip ir bet koks kitas mokymasis, reikalaujantis įsigilinimo, „perleidimo per save“, nėra vieno pokalbio ar vienos pamokos reikalas. Tai nuoseklus procesas, kuris prasideda dar vaikystėje ir progresuojant nusitęsia į paauglystę bei suaugusius metus. Vaikystėje, ikimokykliniame amžiuje, didelę reikšmę turi pokalbiai apie tikruosius lytinių organų pavadinimus, apie reprodukcinės sveikatos (ne tik savo lyties) išmanymą, apie saugumą, apie savo ir kitų ribų gerbimą, apie gebėjimą priimti įvairovę (kūnų, seksualinės orientacijos, pomėgių, profesijų, šeimų), apie draugystę.
Vėliau šios temos gilėja, plečiasi ir viso to tikslas yra padėti jaunam žmogui suprasti, jog žmonių gyvenimai susiklosto visaip. Tiesą sakant, gana retai susiklosto pagal stereotipiškai tobulą scenarijų (moteris+vyras+vaikai=laimingi amžinai) – todėl aktualu dar per lytiškumo ugdymą kalbėti(s) apie tą įvairovę, kad žmonėms būtų lengviau priimti savo įvairius, visaip susiklostančius gyvenimus. Tai raktas ir į atviresnę, laimingesnę visuomenę, ir į laimingesnį, užtikrintesnį savimi individą.
Lytiškumo ugdymo metu mokomasi apie lytiškumą, t.y. seksualumą. Tai reiškia, kad mokomasi, kaip susigaudyti tarp visuomenės, bendraamžių spaudimo ir asmeninių poreikių, kaip atpažinti savo seksualumą, o ne bandyti perimti išorėje, medijose atsikartojančius scenarijus, kaip kurti ir puoselėti tarpasmeninius santykius, o ne vaikytis santykių iliuzijų.
Mums tereikia išmokti matyti savo lytį kaip unikalių savybių rinkinį, o ne stereotipinių savybių atkartojimą.
Skamba utopiškai? Ne, nes jauni žmonės – mokiniai – vis dažniau patys kalba apie norą ir netgi poreikį pagaliau būti lytiškai raštingiems, vis daugiau naujų tėvų siekia auginti savo vaikus lytiškai raštingus tam, kad jie augtų su mažiau gėdos ir daugiau savivertės, ir vis daugiau mokytojų pradeda matyti, kiek daug lytiškumo temų yra mokykloje. Kaip jos ten yra? Paprastai – kadangi mes visi turime savo lytį ir kadangi kiekvieno mūsų lyties požymiai (šukuosena, stilius, kūno linijos, šeimos, pomėgiai, minčių raiška, talentai ir t.t.) yra unikalūs, jie unikaliai ir kasdien reiškiasi bei būna unikaliame santykyje su kitais.
Mums tereikia išmokti matyti savo lytį kaip unikalių savybių rinkinį, o ne stereotipinių savybių atkartojimą. O stereotipai veikia kaip Prokrusto lova, kur moterys turi įtilpti tik į „moteriškumo“ rėmą, o vyrai tik į „vyriškumo“ rėmą. Ir rangykis tuose rėmuose, ir nesvarbu, kad niekaip nepavyksta išsitempti, kad sau priskirto rėmo kraštus pasiektum, ar susigūžti, kad neišlįstum už sau priskirto rėmo ribų. Tie sunkiai apibrėžiami moteriškumai ir vyriškumai yra tiesiog persipynę.
Stereotipai mūsų unikalumus juk varžo ir trukdo augti iki savęs atradimo ir išpildymo ir iki gebėjimo kurti lygiavertiškus santykius. O tokių gebėjimų savo ir kitų vaikams ir linkime.
Akvilė Giniotaitė yra VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo ekspertė.
