Būti motociklininke vienareikšmiškai reiškia džiaugtis. Kelionės pojūčiu ir greičiu. Treniruotės posūkiais ir visa kita romantika. Džiaugtis ir tada, kuomet prižiūri savo motociklą. Žinoti, kaip jis dirba ir ko jam trūksta. Juk tvarkingas jis tarnauja ilgai ir ištikimai.
Būti tokia reiškia išsikelti tikslus: siekti to, ką užsibrėžei, ieškoti savo ribų, kovoti su baimėmis ir atrasti, kad gali nugalėti net pačią save.
Be abejonės, būti motociklininke reiškia ir jokios pudros ar purslojančių plaukų nusiėmus šalmą. Ar kūną aptempiančios odos/latekso. Taip būna tik filmuose. Arba jeigu važiuoji iki kiosko. Aprangoje reikalingos rimtos apsaugos. O šalmas viską „sulaižo“, ką kalbėti apie karštą dieną.
Ir dar: motociklininkė dažniausiai turi rinktis tarp aukštakulnių ir motociklo detalių. Nes atėjus pavasariui visas santaupas išleidi tepalams, padangoms, draudimui, apsaugoms, o sezono metu – degalams. Tačiau kad ir kaip labai norėtum kažko kito, renkiesi motociklą, ir taškas.
2015 metai – 15 merginų
Šiais metais būti motociklininke reiškia būti ne vienai. Noras pasidžiaugti merginų grožiu ir aistra motociklizmui subrandino naują idėją.
Vieną dieną man netikėtai toptelėjo mintis: juk yra nemažai lietuvių merginų, kurios vairuoja motociklus. Kodėl nesujungus mūsų visų (skirtybių) bendrame projekte? Juk mes ne tik esame ir važiuojame, bet ir vis daugiau (dažniausiai iš trečių lūpų) viena apie kitą girdime. Ir, kadangi daugiausia bendraujame su vyrais, retai viena su kita pasimatome, nebent prasilenkdamos kelyje ar trasoje.
Tad kas gali būti bendro tarp 4 gatvinių, 3 sportinio tipo, 2 hard enduro, 2 kruizerių, po vieną dual-sport, krosinio, supermoto ir motociklo su priekaba? JAWA, KTM, „Kawasaki“, „Harley Davidson“, „Honda“, „Aprilia“ ir „Sherco“ motociklų gamintojų?
Tarp kelių buhalterių, kelių gydytojų (bendrosios praktikos ir anesteziologės-reanimatologės), fizikės, matematikės, transporto ir turizmo vadybininkių, maisto produktų inspektorės, smuikininkės, vaikiškų drabužių dizainerės, dailininkės tekstilininkės ir dailės mokytojos?
Ir kas yra bendro tarp jų visų savito, vis kitokio grožio?
Aš gyvenu!
Kodėl mes važiuojame? To dažniausiai klausiama. Po klausimo – ar nebaisu? Kalendoriaus merginos dėlioja įvairius atsakymus:
„Važiuoti motociklu – tarsi lipti į sceną: tai narkotikas, nuo kurio neįmanoma atprasti“ (Saulė), „Kelionės, kaip ir motociklas, užpildo pažadintą laisvės ir polėkio poreikį. Todėl, manau, kad širdyje esu keliautoja, atradėja ir naujų iššūkių troškėja“ (Liucija), „Esu įsimylėjusi vėją, kuris yra mano geriausias draugas laisvalaikio metu“ (Loreta), „Tai jausmas, o jausmą apibūdinti žodžiais yra keblu. Kaip gi galima paaiškinti, kas yra, pavyzdžiui, meilė? Reikia ją patirti ir tik tada galbūt gali suprasti, kas tai yra“ (Rima), „Tai laikas man ir niekam kitam. Tai būdas tobulėti kaip asmenybei, sportininkei, komandos narei. Tai būdas išvalyti mintis” (Kristina).
Na, o mano atsakymas yra: „Aš gyvenu!“
Šiais metais visiems motociklininkams (-ėms) linkiu saugių kilometrų, meistriškų posūkių, aštrių moto valandų!
