Tais laikais, kai automobilių žibintai buvo būtini tik nuo rugsėjo, o aš negalvojau, kas yra eismo saugumas. Rūpėjo tik, kokiu troleibusu keliauti, kur per gatvę pereiti. Rugsėjis atneša ne tik rimstančią gamtą, minčių brandą ir nuimtą derlių. Jis sugrąžina mokinių šurmulį į gatves.
O jeigu apie saugaus eismo realias, konkrečias priemones būtų afišuojama ir skalambijama taip, kaip per euro įvedimo kampaniją?
Saugaus eismo dalyviais esame visi – tad ir mes, motociklininkai. Apie saugumą iš mūsų pusės kalbama jau nemažai, pateikiama ir pavyzdžių. Atrodytų, kam kartotis. Bet iš dalies tai padeda atkreipti visuomenės dėmesį. Kartais pasvajoju: o jeigu apie saugaus eismo realias, konkrečias priemones būtų afišuojama ir skalambijama taip, kaip per euro įvedimo kampaniją – kokią eismo situaciją turėtumėme jau šiandien?
Rugsėjis – puiki proga dar kartą pakalbėti apie saugumą. Stengiuosi laikytis pirmojo asmens pozicijos – ką galime padaryti mes patys, dviračių transporto priemonių vairuotojai.
Padėti pamatyti save – tai svarbiausia taisyklė, kuri gali būti perfrazuojama ir kitaip – jauskis, tarsi esi nematomas. Arba, kaip sako aštresnio liežuvio važiuotojai, jauskis taip, tarsi visi kiti eismo dalyviai neišmano, kaip elgtis kelyje. Suprantami pavyzdžiai. Bet vis tiek norisi konkretumo – kaip elgtis?
Ryškus motociklas, ryški apranga ir šalmas arba kontrastingos motociklininko kostiumo spalvos. Jeigu to neišeina ar nesinori – tuomet bent jau liemenė su šviesą atspindinčiais elementais ar atšvaitais. Tinka ir įprastos, universalios – tik, svarbu, deramai pagamintos, su pakankamu kiekiu šviesą atspindinčių elementų. Džiugu, kad Lietuvoje jau galime įsigyti ir elegantiškesnes, skirtas motociklininkams (dviratininkams) liemenes-petnešas.
Teisingai pasirinkta linija eismo juostoje. Važiuoti šiek tiek kairiau, kad priešais važiuojančio automobilio vairuotojas matytų mus galinio vaizdo veidrodėlyje. Be abejonės, laikytis atstumo iki kitos transporto priemonės. Ir tikrai ne vienodo visoms – priklausomai, ar tai sunkvežimis, ar įprastas automobilis, ar su priekaba. Vadinamasis „2 sekundžių tarpas“ turėtų būti pakankamas, saugus. Bet ar visi žinome, kaip jį „pamatuoti“? Ir dar – ypač dažnai atsiduriame pavojingose situacijose sugalvoję lenkti: priartėjame prie pat priešais važiuojančios transporto priemonės „galo“. Kodėl taip elgiamės? Gal keiskime įprotį?
Vairuojame pasikliaudami regėjimu, ne klausa, todėl praeina laiko, kol suvokiame, iš kur sklinda net specialiųjų tarnybų garso signalai.
O kaip dėl garsiau dirbančio motociklo? Ar tai prisideda prie saugumo? Kaip pažiūrėsime. Vairuojame pasikliaudami regėjimu, ne klausa, todėl praeina laiko, kol suvokiame, iš kur sklinda net specialiųjų tarnybų garso signalai. O jeigu salonuose klausomas radijas ar šnekama telefonu, tai nepadės. Specialiai „atsukama rankena“ gali ir išgąsdinti, o kriokiantys daugumos „kruizerių“ ir zvimbiantys „britvų“ duslintuvai tikrai neprisideda prie eismo kultūros sklandumo, t.y. pagarbos kitiems eismo dalyviams. Kita vertus, žvelgiant į ateitį, elektriniai motociklai, manyčiau, privalės turėti savo garsą. Dabar juose girdėti tik tylus grandinės barškėjimas. Tad gamintojai galės konkuruoti ir šioje srityje – kokią variklio melodiją sukti riedant ratams.
Visa kita – įgūdžiai, kaip įveikti posūkius, kaip stabdyti ekstremalioje situacijoje, ką daryti pamačius laukinį gyvūną kelyje, kaip laviruoti užkimštose gatvėse „piko“ metu, kokį saugų greitį pasirinkti ir pan. – plačios temos, kurios yra praktika ir veiksmų gludinimas iki automatiško elgesio. Džiugu, kad Lietuvoje jau vyksta saugaus vairavimo kursai motociklininkams (pavasarį – Vilniuje ir Kaune), o sezono metu organizuojamos mokymosi dienos Kačerginės žiede. Taip pat išleista ir pirmoji į lietuvių kalbą išversta estų autoriaus Sverre‘o Lasno knyga apie vairavimą gatvėse – „Motociklininko ABC“. O štai klasika – Keitho Code‘o „A Twist of the Wrist“ – būtina perskaityti ar bent peržiūrėti kiekvienam motociklininkui.
Na, o aš pati, važiuodama motociklu, turiu 3 esmines taisykles.
Svarbu nevairuoti be specialios motociklininko aprangos. Net labai karštą vasaros dieną privalu dėvėti ne tik šalmą, bet ir nugaros apsaugą.
Pirma, nevairuoti, jeigu esu suirzusi arba skubu. Jeigu vairuoti būtina, įsivaizduoti, kad niekur neskubu (tai – „atidirbta“ mąstyme), o erzelį pašalinti išmoktais būdais (kiekvienam – kitokie). Apie psichologinę skubėjimo, nerimo, erzelio ar pykčio pusę ir tokių būsenų padarinius vairavimo metu būtų visiškai atskira ir labai svarbi tema.
Antra, nevairuoti be specialios motociklininko aprangos. Net labai karštą vasaros dieną privalu dėvėti ne tik šalmą, bet ir nugaros apsaugą. Labai rekomenduotinos ir kelių apsaugos bei specialūs batai. Jeigu oras palankesnis – privalomi ir pečiai, alkūnės, krūtinė, plaštakos, klubai. Anksčiau net ir per karščius važiuodavau su visu komplektu, tik vietoje striukės rinkdavausi „šarvus“. Bet patirtis parodė, kad nuo karščio labai greitai suglembi, pasidaro silpna, sukasi arba įskausta galva, prakaitas žliaugia, o vėjas neprapučia net greitai švilpiant užmiestyje. Taip netrukus pavargsti ir sunkiai koncentruoji dėmesį.
Sakysite, anksčiau nieko nebuvo, ir nereikėjo? Teisybė, šalmus ir kitas apsaugas gamindavosi patys motociklininkai. Tačiau pateikite nors vieną argumentą, kodėl tai tiktų šiandienai? Nūdieną yra visko. O jeigu yra – manyčiau, privalu gerbti save ir artimuosius ir kiek galima labiau sumažinti riziką bent iš savo pusės. Taigi – atitikti visus pasyvaus saugumo kriterijus.
Trečia, mieste ir miesteliuose – griežtai, iš pagarbos – 50 km/val. arba kaip nurodo ženklai ir juda transporto priemonių srautas. Lėkite už gyvenviečių, rizikuokite trasose, bet mieste – gerbkite kitų gyvybes.
Na, o apie vairavimą skaidriu krauju ir aštriu mąstymu jau net nekalbu. Tai savaime suprantama. Nors pripažįstu, kad 0 promilių įstatymas motociklininkams ir dar kelioms eismo dalyvių grupėms yra diskriminacija ir parodo sprendžiančių institucijų nekompetenciją, aš už tai, kad šis įstatymas galiotų visiems. Taip, ir mums, motociklininkams.
Eismo kultūra mūsų šalyje sparčiai gerėja. Jau vien tai, kad labai retai girdžiu isterišką garsinio signalo naudojimą, parodo apie augantį pakantumą šalies keliuose. Tačiau visada aktualus išliks kausimas – ką dar galime padaryti, kad būtume matomi ir linksniuojami kaip lygiaverčiai saugaus eismo dalyviai? Kad kelias, kuriuo dalijamės su kitais, būtų mūsų visų atsakomybė? Rašykite, dalinkitės mintimis.
