Kovo 18 d. motociklininkai surašė peticiją „Susisiekimo ministrui Rimantui Sinkevičiui dėl techninių motorinių transporto priemonių reikalavimų“. Šis faktas džiugina, nes vairuoti būnant visiškai blaiviems nesukėlė tokio pasipiktinimo, kaip žieminių padangų reikalavimas. Visada buvau už tai, kad vairuoti privalu visiškai be promilių. Ir nesvarbu, kad vienas bokalas alaus „neturi įtakos“.
Taigi 0 promilių – puiku, sveikintina. Tačiau visiškai nepritariu daromai nuolaidai kitų kategorijų transporto priemonių vairuotojams. Dabar šis įstatymas galioja motociklų, taksi automobilių, keturračių, komercinio transporto ir 2 metų stažo neturintiems vairuotojams. O kaip kiti?
Nevadinsiu to diskriminacija, tačiau neteisybe. Tarkime, automobilis, kurių, beje, eisme dalyvauja daugiausia, yra dar didesnis ginklas negu motociklas, jeigu jis yra vairuojamas apsvaigusio žmogaus. Kulka, kuri žudo.
Pagarba „iš principo“ tokiam įstatymui (pavadinkime tai ne taip griežtai – taisyklėms) reiškia ne aklą paklusnumą (nes baisu, kad pagaus ir nubaus), o pagarbą žmogaus gyvybei. Ir net ne savo. Homo sapiens valdose nėra nieko svarbesnio už žmogų (nors tai nereiškia, kad jam pačiam turi būti daromos nuolaidos, ypač – aplinkosaugos temomis.)
Grįžkime prie padangų. Žieminių padangų reikalavimas sukėlė nepasitenkinimą motociklininkų bendruomenėje. Peticijoje jau surinkta apie 2000 parašų – įdomu, koks bus šios iniciatyvos rezultatas.
Lietuvos padangų parduotuvėse nėra plataus motociklų žieminių padangų pasirinkimo, kai kuriems motociklams tokios padangos netgi negaminamos, bet ne tai svarbiausia.
Akivaizdu, kad naujajame įstatyme stokojama adekvatumo. Nors Lietuvos padangų parduotuvėse nėra plataus motociklų žieminių padangų pasirinkimo, kai kuriems motociklams tokios padangos netgi negaminamos, ne tai svarbiausia.
Kuklios žiemos ir ankstyvi pavasariai jau visu spartumu liudija globalų atšilimą. Manyčiau, seno sukirpimo įstatymas, kai turėjome ryškų sezoniškumą, nebetinka dabarčiai.
Neprieštaraučiau žieminėms motociklų (ir, be abejonės, kitų transporto priemonių) padangoms, jeigu jas montuoti reikėtų atsižvelgiant į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos kelio dangos (asfalto) rodiklius.
Panašiai kaip su centriniu šildymu: jis įjungiamas ar atjungiamas esant tam tikrai kelių parų vidutinei temperatūrai. Pagal kompetentingų reikalo atstovų įvestą formulę, kokia dangos temperatūra yra „saugi“ važinėti vasarinėmis padangomis, įstatymas būtų logiškas.
Beje, praėjusį penktadienį padangų klausimas jau iškeltas ir vienoje iš Seimo frakcijų. Kartu su pasiūlymu leisti motociklams važiuoti eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui.
Nors žieminių padangų reikalavimas sukėlė rimtas, labiau neigiamas diskusijas motociklų bendruomenėje, čia įžvelgiu teigiamą aspektą – skalambijama tema jau yra tam tikra „reklama“, naudinga mums, motociklininkams. Po „populiariausios“ – avarijų – temos motociklininkai liečiami bent šiek tiek kitu kampu.
Artėjant balandžiui, pasirodė ir bandymas užpildyti socialinės reklamos trūkumą motociklininkų tema. Tyli, bet labai sveikintina iniciatyva – lipdukai „Lygūs kelyje“ – tai dar viena pastanga atkreipti dėmesį į mus, daugmaž 22 000 Lietuvoje užregistruotų motociklų savininkus ir vairuotojus. Lietuvos motociklizmo istorija matė dar kelis panašius veiksmus, kai motociklų bendruomenės neniurzgėjo, bet imėsi veiksmų, kad atkreiptų į save dėmesį.
„Stop karui keliuose“ buvo labai efektyvi priemonė, bet ji turėtų nesibaigti ir tęstis visada. Gal tik parenkant kiek švelnesnį pavadinimą.
Tiesa, socialinės reklamos ne tik atskirai motociklininkų, bet ir apskritai saugaus eismo tema trūksta.
Kultinis plakatas, labai ilgai kabėjęs Vilniuje – Tomazo ir Marazo „Nebūk žąsinas“, – tik patvirtina taisyklę: tokios reklamos nėra arba ji neatliepia realybei. Šiandieną jau turėtume kalbėti ne tik apie diržus ar būtinybę praleisti pėsčiuosius, neviršyti greičio, rodyti posūkio signalus, bet ir mobiliuosius telefonus, važiavimą automobiliu keturiese, draudimą rūkyti salone ir pan. „Stop karui keliuose“ buvo labai efektyvi priemonė, bet ji turėtų nesibaigti ir tęstis visada. Gal tik parenkant kiek švelnesnį pavadinimą.
Beje, socialinių akcijų atšvaitų tema yra nemažai ir tai džiugina. Saugaus eismo kultūrą Lietuvoje propaguojantis projektas „Nebūk briedis“ primena, kad šviesą atspindinčias priemones pėstieji turėtų dėvėti visuomet, o kartu su „LT Identity“ sukurti dailūs, originalūs atšvaitai – gali būti segimi kaip gražus aksesuaras. Džiugu, kad šiandien turime ir socialinės kampanijos „Nulis pykčio“ linksmus informacinius stendus „Įsijunk šypseną“.
Artėjant sezonui, nenorėčiau piktintis visų kitų kategorijų vairuotojais, kad jie mūsų nemato ir t.t. Klausiu mūsų pačių, motociklininkų: o ką mes darome, kad mus pastebėtų? Tarkime, ar ant savo (dažniausiai) juodų ar tamsių aprangų dėvime šviesą atspindinčias liemenes?
Ar pralenkdami automobilius kartais tyčia „neatsukame rankenos“ taip sukeldami didesnį triukšmą, sklindantį iš duslintuvų? Ar nenuspiriame veidrodėlių, jeigu automobilis vos nepersirikiavo tiesiai ant mūsų? Ar nesukiojame smiliaus ties smilkiniu taip „aiškindami“ tiesą išsigandusiam automobilio vairuotojui, kuris buvo nepatenkintas mūsų manevru? Ar nerėkiame atgalios, jeigu jis rėkia ant mūsų? Galbūt kartais to imamės, nes, atrodo, kitos išeities nėra.
Bet išeitis yra, tik jos įgyvendinimas užtruks. Tai laikas, kuris pripratins kitas kategorijas mus matyti kelyje, subrandins toleranciją ir abipuses pastangas. Tiesa, nesinorėtų to sulaukti tik tada, kai išnyks žiema.
Automobilių ir kitų transporto priemonių vairuotojai, matykite mus, motociklininkus. Pagrindinis prašymas kitų jums yra pasukti galvą prieš persirikiuojant ar lenkiant ir taip apžvelgti vadinamąją „akląją zoną“. Kelis kartus pasukioti galvą ir sukant iš kiemo ar šalutinio kelio atidžiai sužiūrint, ar nesimato atlekiančio vieno žibinto. Ir būtinai, bet kokiu atveju, rodyti posūkių signalus.
Mes, savo ruožtu, stenkimės būti matomi ir nerėkti.