Toks požiūris pakankamai populiarus. Daugelis europiečių kritikų, tokių kaip Jananas Ganeshas ir Wolfgangas Münchau iš „Financial Times“, teigia, kad JAV ir ES santykiai iš esmės nepasikeis, net jei JAV prezidentą Donaldą Trumpą nugalės demokratas.
Teigiama, kad demokratas prezidentas vis tiek būtų protekcionistas prekybos srityje, prijaučiantis tariamiems Amerikos visuomenės izoliaciniams instinktams ir vienodai nenusiteikęs išrašinėti čekius Europos gynybai.
Šis apibūdinimas iš pradžių buvo taikomas senatoriams Elizabeth Warren iš Masačusetso ir Bernie Sandersui iš Vermonto, nepaisant jų tvirto tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių palaikymo. Dabar kai kurie europiečiai taip pat kalba ir apie Joe Bideną.
Tačiau mintis, kad J.Bidenas neatneš realių pokyčių į JAV politiką Europos atžvilgiu, skamba neįtikinamai.
J.Bidenas visada buvo atsidavęs transatlantikas ir per savo dešimtmečius trunkančią politinę karjerą užmezgė glaudžius ryšius su pagrindiniais Europos lyderiais, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
Būdamas JAV viceprezidentu nuo 2009 iki 2017 metų, J.Bidenas visada buvo pasiruošęs teikti asmeninę diplomatiją, kai to daryti negalėdavo prezidentas Barakas Obama.
Demokratų partija vis dar yra vertybių partija ir J.Bideno administracija visiškai atkurtų tai, kas buvo prarasta per ketverius D.Trumpo vadovavimo metus.
Nors europiečiai kritikai yra teisūs, kai abejoja, kad senasis transatlantinis aljansas tiesiog grįš į tokią padėtį, kokia ji buvo iki D.Trumpo valdymo, jie persistengia nuvertindami J.Bideno pergalės reikšmę JAV užsienio politikai.
Demokratų partija vis dar yra vertybių partija ir J.Bideno administracija visiškai atkurtų tai, kas buvo prarasta per ketverius D.Trumpo vadovavimo metus – grąžintų istorinį Amerikos įsipareigojimą atsakingai vadovauti pasaulinėje arenoje.
D.Trumpas savo kadenciją paskyrė ginčams su Europa dėl klimato pokyčių, prekybos ir žmogaus teisių, o J.Bidenas sugrąžintų Ameriką prie diplomatinio stalo.
JAV vėl prisijungtų prie Paryžiaus klimato susitarimo, siektų naujų prekybos susitarimų ir dalyvautų bendruose siekiuose užtikrinti, kad technologinės naujovės atitiktų žmogaus teisių standartus.
Europos Sąjungoje Amerikos įvaizdis visų laikų žemiausiame taške atsidūrė dėl D.Trumpo administracijos lėto, nenuoseklaus ir neefektyvaus reagavimo į COVID-19 krizę, kurio didžiąją dalį sudaro kitų šalių kaltinimas, o ne bendradarbiavimas su jomis.
Užuot kovojusios su krize ir naudodamos pasaulio sveikatos organizacijos bei kitų daugiašalių organizacijų išteklius, JAV be perspėjimo uždraudė keliones iš Europos ir paskelbė neskirsiančios lėšų PSO.
Vienas iš pirmųjų J.Bideno užsienio politikos tikslų tikrai bus tai ištaisyti ir COVID-19 traktuoti kaip pasaulinę krizę.
Tai reiškia, kad norint apsaugoti amerikiečius nuo pandemijos (ir su ja susijusio ekonominio nuosmukio), reikia pasitelkti tarptautinį bendradarbiavimą bei vadovauti pasaulinėms pastangoms kovoti su grėsme.
Su J.Bidenu Baltuosiuose rūmuose tokios Europos telekomunikacijų kompanijos kaip „Nokia“ ir „Ericsson“ gautų tinkamą palaikymą ir būtų pripažintos kaip transatlantinio aljanso 5G čempionai, o švarios energijos link einančiai Europai JAV padėtų tapti nepriklausomai nuo Rusijos dujų.
J.Bideno administracija taip pat pradėtų protingas derybas su Rusija dėl branduolinių ginklų sutarties „New START“ atnaujinimo – jos galiojimas baigiasi 2021 metais.
Ši administracija taip pat siektų kitokių ginklų kontrolės būdų, tobulindama Europos ir JAV saugumo interesus ir užkirsdama kelią naujoms ginklavimosi varžyboms.
Be to, J.Bideno administracija bet kuriame sandoryje tvarkingai vykdytų susitarimus ir jai būtų patikėta išlaikyti Amerikos įsipareigojimus partneriams ir sąjungininkams visame pasaulyje.
Lieka tik vienintelis klausimas – ar Europa taip pat būtų pasirengusi priimti sunkius sprendimus, reikalingus aljanso atgaivinimui?
Turėdama pakankamai ryžto ir glaudžiai bendradarbiaudama su JAV, Europa savo rankose turėtų nemažą taisyklių svertą, kuris būtų grindžiamas daugiašalės sistemos skatinimu.
D.Trumpas leido Europai išvengti tokių pasirinkimų, nes jo keistas elgesys atitraukė dėmesį nuo daugumos kitų klausimų. Pavyzdžiui, kol visų žvilgsniai buvo nukreipti į stiprėjančią Kinijos ir Amerikos kovą, ES tapo net palankesnė Kinijai.
Birželio pradžioje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams Josepas Borrellis paskelbė, kad Europa nelaiko Kinijos karine grėsme. Nors abiejų JAV didžiųjų partijų politiniai lyderiai garsiai pasmerkė Kinijos įvestą naują saugumo įstatymą Honkonge, ES reakcija buvo gana nuolanki.
Nepamirškime, kad ES yra didžiausias prekybos blokas pasaulyje. Turėdama pakankamai ryžto ir glaudžiai bendradarbiaudama su JAV, Europa savo rankose turėtų nemažą taisyklių svertą, kuris būtų grindžiamas daugiašalės sistemos skatinimu. Tačiau tam reiktų panaudoti politinį ir diplomatinį kapitalą.
Tas pats galioja ir arčiau esančioms problemoms. Glaudžiai bendradarbiaudama su JAV, Europa gautų daug naudos stiprindama Ukrainos nepriklausomybę ir atsparumą Kremliaus agresijos akivaizdoje – ypač palaikydama neseniai atnaujintą sankcijų Rusijai režimą.
ES taip pat yra suinteresuota atverti kelią Vakarų Balkanų šalių įstojimui ir sugriauti akmeninę sieną, kuri ilgą laiką buvo Rusijos, Kinijos, Turkijos ir kitų valstybių rankose. Atvesdama Vakarų Balkanus į transatlantinę bendriją, Europa galėtų tikėtis JAV Kongreso dvišalės daugumos palaikymo.
Norėdama pasiekti bet kurį iš šių tikslų, ES vertybes turėtų iškelti aukščiau politinio ir diplomatinio tikslingumo. Tai Amerikos visuomenei parodytų, kad Europa yra ne tas laisvamanis, kaip teigia D.Trumpas, o veikiau pasitikintis ir patikimas partneris.
Tiesą sakant, amerikiečiai jau dabar į Europą dažnai žvelgia ieškodami politinių idėjų – nuo „Big Tech“ perėmimo ir privatumo apsaugos iki sveikatos priežiūros ir kitų svarbių socialinės apsaugos tinklo elementų teikimo. Atgaivinti transatlantiniai santykiai gali paskatinti europinių idėjų srautą į JAV.
Be abejo, transatlantinis atstatymas taip pat reikalautų, kad Amerika laikytųsi žmogaus teisių ir demokratijos, o tai reikštų griežtesnę poziciją dabartinei Turkijos vyriausybei. Kas neturėtų būti sunku.
Daugelis protekcionizmą palaikančių europiečių yra nusivylę buvę transatlantinio aljanso šalininkai. Pasikeitus JAV vadovybei, jų nusivylimas gali pradėti mažėti.
Nacionalinio saugumo judėjimo apklausa parodė, kad dauguma amerikiečių nerimauja dėl to, kad D.Trumpas palaiko netinkamus santykius su kitų šalių vadovais, ir norėtų, kad JAV vyriausybė laikytųsi Amerikos išpažįstamų vertybių, įskaitant žmogaus teises.
Per pastaruosius kelerius metus D.Trumpo sukurtos televizijos šou vertos tirados prieš transatlantinį aljansą suteikė Europai visas priežastis nusisukti ir pastatyti protekcionizmo barjerus.
Bet ECFR apklausos duomenys rodo, kad daugelis protekcionizmą palaikančių europiečių yra nusivylę buvę transatlantinio aljanso šalininkai. Pasikeitus JAV vadovybei, jų nusivylimas gali pradėti mažėti.
Šiaip ar taip, europiečiai kritikai gali toliau kraipyti faktus apie J.Bideną, demokratus ir amerikiečių požiūrį į užsienio politiką.
Juk sumažinus lūkesčius būsimai J.Bideno administracijai bus tik lengviau pranokti Europos visuomenės lūkesčius. Santykiai ir aljansai priklauso nuo požiūrio – ne mažiau nei bet kas kitas.
Alexanderis Sorosas yra „Open Society Foundations“ pirmininko pavaduotojas.
-
JAV analitikas: „Joe Bidenas – antrasis pasirinkimas einant į šokius“
-
D.Trumpo rėmėjai subruzdo: JAV prezidentas niekaip nesugeba skaudžiau įgelti J.Bidenui
-
Ar ugninga retorika apie nesaugią Ameriką padės D.Trumpui švęsti pergalę rinkimuose?
-
„Politico“: Donaldas Trumpas jau pripažįsta, kad pralaimi – ir smarkiai
